"Nusikaltimas yra iš gamtos paimti laukinį paukštį: ten, kur jis gimė, yra saugus. Vaikystėje pats tempiau į namus, išgalabijau krūvas gyvūnų, kol suvokiau, kaip jiems galima padėti išgyventi. Užuot galvojęs, ko reikia tau, pradedi galvoti, ko reikia plėšrūnui: jį maitini, valai jo mėšlą, asistuoji jam ir skraidini", - sakė Vilius, 30 metų profesionaliai besirūpinantis paukščiais.
Jis skeptiškai žiūri į laukinių gyvūnų gelbėjimą: gamta turi savo dėsnius, ir jeigu nusprendė, kad reikia sunaikinti kažkurią dalį faunos, žmogui nederėtų kištis. Lapė turi teisę suėsti lede įšalusią, vadinasi, ligotą ir nusilpusią gulbę. Vilius kaip blogą pavyzdį prisiminė vieno neva gyvūnų globėjo priglaustus gandrus: jų būrį žiemai uždarė belangėje ankštoje daržinėje, kur jie neturėjo galimybės net sparnų išskleisti, aptuko, atrofavosi raumenys, todėl, vėl paleisti į gamtą, buvo pasmerkti žūčiai.
Į laisvę vyras paleidžia visus, kas tik gali joje išgyventi, tad išleisiąs ir voljere per žiemą laikomus pasigautus vanagus. Vilius juokiasi, kad su vanagais, patekusiais į Lietuvą migracijos metu, reikėtų kalbėtis kuria skandinavų kalba, nes jie - ne čionykščiai.
Namuose dar gyvena sakalo keleivio patelė sulaužytu sparnu, dvi pelėdos - Šiušis ir Šiušė, kurių broliai žuvo, iškritę iš lizdo, kai lūžo beržo šaka. Pelėdžiukai mėgsta stebėti ir mėgdžioti šeimininkus, ir net lenda su jais kartu maudytis į dušą, kartais žaidžia pavogtu mobiliuoju telefonu. Voljere ūbauja du didieji apuokai. Tiesa, šie niekada "neišeis į laisvę", bet galės turėti palikuonių, kurie bus mokomi išgyventi laisvėje. Pernai apuokai užaugino 4 vaikelius.
"Susitarti" sunku
"Būčiau laimingas, jeigu Lietuvoje sakalininkų būtų daug, kaip yra Čekijoje, Jungtinėje Karalystėje, kitose Europos šalyse. Tačiau Lietuvoje esu tik aš, ir turiu keletą mokinių. Žmonės myli šunis, kanarėles, papūgas, aš myliu visus paukščius, man įdomi net višta. Bet įdomiausia rasti kalbą su visais būdais nepriklausomybę demonstruojančiu paukščiu.
Visose kultūrose sakalas laikomas kilminguoju. Tiesa slypi kalambūre, kad prieš sakalą net karaliai klaupiasi ant kelių. Ankstesniais amžiais sakalininkams valstybių monarchai suteikdavo bajoro titulą, perduodamą jų vaikams. Rusijoje, kur gilios medžioklės paukščiais tradicijos, sakalininkai dėvėjo raudonus drabužius su ant nugaros išsiuvinėtu dvigalviu ereliu - valstybės simboliu, ir būdavo pavaldūs tik karaliui. Būtent iš šios šalies per Lietuvą sakalininkystė plito po Europą. Beje, nuo praėjusių metų tūkstantmečius gyvavusi sakalininkystė įtraukta į UNESCO paveldą", - pasakojo Vilius.
Paradoksas, kad kuo daugiau gali išmokti paukštis, tuo sunkiau su juo rasti kontaktą. Su pagautu paprastu sakalu po dviejų savaičių jau gali medžioti, o kad sutartum su poliariniu sakalu, prireiks mažiausiai mėnesio. Įtikinti ką nors veikti ne tik savo naudai, bet ir komandai yra sunku, nes "plėšrūniukai" - individualistai, dažniausiai negyvena būryje.
Galvoti kaip paukštis
"Žmogus turi vieną pranašumą: ilgalaikį savo veiksmų projektavimą, tačiau ir laukinis gyvūnas geba kurti tam tikrą medžioklės veiksmų perspektyvą. Sakalas yra greičiausias sutvėrimas žemėje, skrendantis 400 km per valandą greičiu, gali atakuoti kitą paukštį, suopį ar didelį garnį ore, nes smigdamas į žemę ištikštų. Kai medžioja, šis plėšrūnas atlieka įvairius manevrus: imituoja sotaus paukščio skrydį virš ančių tvenkinio, o apgavęs šių budrumą staiga daro vingį, skrenda pažemiui, pavėjui ir puola antį iš saulės nutviekstos pusės. Niekada nežudo tik vardan žudymo", - pasakojo Vilius, paprotindamas, kad aukščiausią intelektą turi taurusis sakalas.
V. Baranauskas yra veisęs ir rengęs sporto varžyboms tauriuosius sakalus Anglijoje. Dresavimo esmė - nusileisti iš savo žmogiškųjų aukštybių iki paukščio lygio, pradėti galvoti kaip paukštis.
JAUNIKLIAI. Šie pelėdžiukai puikiai jaučiasi žmogaus kaimynystėje. Laisvėje jiedu nebeišgyventų.
"Pirmieji sakalo keleivio rūšies atstatymą pradėjo amerikiečiai. Prieš kelis dešimtmečius šie paukščiai beveik išnyko, nes mito pesticidų prisiėdusiais žvėreliais, ir jų kiaušinių lukštas buvo per trapus, perinčios patelės juos sutraiškydavo", - pasakojo Vilius.
Toje šalyje, kad gautum sakalininko licenciją, turi rasti profesionalą, kuris sezoną tave mokytų, kitą sezoną - išlaikyti egzaminus. Ir tuomet gali laikyti tik vieną paukštį, paprasčiausios rūšies. Tik įgijęs meistro licenciją gali laikyti jų keletą. Jeigu nori veisti paukščius ir turėti sveiką genetinį fondą, jį reikia visą laiką atnaujinti, kad netaptų giminingas. Todėl ir veiksmas Viliaus sakalų veisykloje - nesiliaujantis. Kai kurios jo veistų ir treniruotų plėšrūnų bandos pasklido po Europą. Įdomiausia, kad jo niekas niekada nerėmė; Vilius sako nemokantis rašyti projektų, nes yra gamtininkas, o ne projektuotojas.
Šiandien Viliaus rūpestis - perkelti sakalę keleivę apgijusiu sparnu į voljerą, surasti jai patiną, ir ne bet kokį - patyrusį, turėjusį "rimtų santykių" su kita lytimi. Beje, jie yra žiaurus išbandymas, nes nepatenkinta asistavimu patelė jaunikį gali per akimirką nudobti.
Arklių užkalbėjimas
Viliaus gyvenimo draugė, veterinarijos gydytoja Jūratė irgi kalbasi su paukščiais. Tačiau ji turi du žirgus, kuriems šeimininkės meilė ir rūpestis suteikė ne tik sparnus, bet ir dovanojo gyvybę.
"Žalvarį, grynakraujį anglų jojamąjį žirgą, su kuriuo gyvename daug metų ir jis tapo šeimos nariu, užsiauginau nuo 5 mėnesių amžiaus. Šio žirgo bėda, kad netoleruodavo raitelių; bandžiau taikyti net šoko terapiją", - pasakojo Jūratė.
Kai ji vaikystėje lankė žirgyną, į kurį 50 kilometrų važinėdavo dviračiu, dažnai krisdavo nuo arklio, ir nepasiekė gerų rezultatų varžybose. Vėliau iš žirgyno nusipirko Žalvarį, dar neatjunkytą nuo mamos, be kilmės dokumentų.
"Buvo daugybė istorijų, kai Žalvaris čempionatų metu mėtydavo žemėn tokius garsius raitelius kaip Zigmas Šarka - kol aš neišeidavau į aikštę, žirgas nepaklusdavo. Būdavo - išveju su botagu, jis nešioja jojikę be klaidų, tik parodau, kur kaip šokti per kliūtį", - sakė Jūratė.
Žalvario "žmoną" Fauną moteris nupirko iš žirgyno, kai senas "kilmingas" kumeles brokavo ir nurašė mėsai, nors jos dar galėjo gyventi ir tiko turizmui. Moteris 20 metų kumelę išgydė, ir dabar ji laukiasi kumeliuko. Vilius sakė, kad verčiau mirs badu, bet kumeliuko neparduos.
"Žmogui psichologiškai artimesnė mėsėdžio elgsena, ne žolėdžio, tad perprasti žirgą sudėtingiau. Žirgas gali išmokti dalykų, nebūdingų jo prigimčiai. Bet jeigu perpranti jo kūno kalbą, o jis - tavąją, perpranta ir tavo įpročius, sugeba įvertinti situaciją ir priimti sprendimus. Atsiranda simbiozinė partnerystė tarp skirtingų rūšių individų. Taip jie siekia susikurti sau saugų, prabangų gyvenimą. Įsimena visam gyvenimui nuoskaudas, neigiamus įvykius", - sakė Jūratė.
Nekart išgelbėjo
Kartą moteris apsimetė negyva ir sulaikė kvėpavimą, norėdama sužinoti, kaip elgsis žirgas. Šis nepaliko šeimininkės, bet, dantimis paėmęs už striukės, vilko namų link. Kitą kartą kopose vaikštinėjusią raitelę užpuolė vokiečių aviganis. Ji paprašė žirgo nespirti jam į koją iltimis įsikibusio šuns, nes neišsėdėtų balne: ir jis paklausė. Jojant kopomis, sykį Žalvariui kojas staiga supančiojo žolės, o moteriai grėsė iškristi iš balno ir būti jo sumindytai: žirgas elgėsi nepaprastai atsargiai, užuot skubėjęs išsivaduoti, kaip liepė instinktas.
SUSIDRAUGAVO. Žirgas Žalvaris, ne vienam šuniui spyriu atėmęs gyvybę, pakenčia savo draugo Pifo įkyrumą, kartu žaidžia ir net išsipleikia šalia pasnausti.
"Kartą įsijautusi į jojimo šuoliais palaimą, pamaniau, kad galėčiau išsilenkti artėjančios medžio šakos kaip kaubojus, tačiau pasijutau slystanti iš balno. Žirgas tiesiog suakmenėjo ore, kol įsikibusi į karčius vėl užsėdau", - prisiminė moteris.
"Gyvūnai niekada nemeluoja. Su jais linksma, daug netikėtumų, vargų ir džiaugsmų. Dėl to mes palikome miestą ir pasišventėme savo profesijai bei pomėgiui", - sakė Vilius ir Jūratė.
Rašyti komentarą