Juodžių misija - išleisti į gyvenimą vaikus

Juodžiai - Šilutės rajono kaimas, esantis maždaug už 5 kilometrų į pietryčius nuo Žemaičių Naumiesčio, panašiai nutolęs ir nuo Degučių. Kaimas baigiasi akligatviu ir Juodžių piliakalniu, kuris vadinamas ir Šeputaičių ar Vaitkaičių. Kaime - 17 kiemų ir maždaug 60 gyventojų.

Juodžių kaimą suradome pagal buvusio gyventojo pasakojimą. Privažiavę prie milžiniškos daubos, veltui dairėmės nuorodos su užrašu Juodžiai. Vėliau riedėjome vienintele ilga gatvele su senais namais vienoje pusėje, už kurių "smego" minėta dauba, kol "atsitrenkėme" į piliakalnį.

Manoma, kad piliakalnis turi gydomųjų savybių, kartą po apsilankymo jame išgijo R. Šveikauskienės ranka

Anot istoriko Eligijaus Sudeikio, Juodžiai yra vienas iš iki šiol išlikusių XVI a. matininkų išplanuotų gatvinių kaimų, iš to meto - ir seniausias žinomas kaimą įvardijantis rašytinis šaltinis. O pagal vietinės šviesuolės poetės Ramutės Šveikauskienės tyrinėjimus, Juodžiai atsirado daug seniau. Jos vyras Ipolitas yra radęs akmeninį kirvuką iš akmens amžiaus, kuris saugomas Žemaičių Naumiesčio muziejuje. Kadaise kaimas vadinosi ir Juodainiais, ir Jūdžiais, o Juodžiais tapęs, kad gražiau skambėtų. Viena legenda sakanti, jog durpingą daubą išnešė slinkę ledynai, kita porina apie dauba tekėjusią gilią ir plačią Juodupę.

Šventėms visada talkina Šilutės meras, seniūnas Jonas Budreckas, Antanas Kubaitis iš Degučių

Sovietmečiu per melioraciją, kaip ir kitur, buvęs sodybų tuštėjimo metas, o dabar išvažiuoja jaunimas į užsienį, į miestus, kur pragyvenimo šaltinių daugiau. Tačiau nė vienas žmogus neparduosiąs čia nė pėdos žemės ar sodybos, nes sulaukęs pensijos, gali grįžti. Apie išnykimą negalėjo būti ir kalbos, mat begalė ženklų rodė, kad Juodžiai mylimi ir ginami, it pilis.

Nors oficialios bendruomenės nėra, Ramutę juodiškiai vadina bendruomenės viršininke: "Esame vieningų darbščių žmonių būrys. Kasmet per Mindaugo karūnavimo dieną "pasikelia" kaimas piliakalnyje šventę. Atsinešame kas sūrį, kas duonos, kas dar ką. Pasidengiame stalą, pašvenčiame, pasigerbiame vienas kitą, su muzika, šokiais, dainomis."

J. Kubaitienė apie Juodžius žinojo daug, kalbėjo ji oriai, lyg būtų atsakinga už visą kaimo nugyventą gyvenimą

R. Šveikauskienė pasakojo, kad į piliakalnį ją nuveda nepaaiškinama jėga: "Regis, nėra nieko, paprastas kalnas, bet kartais ten pamatau tai, ko niekada nemačiau, nebuvo. Po to rašau, kažką sukuriu". Taip gimė ne vienas eilėraštis, šlovinantis vietinį gyventoją ar įvykį, savitai buvo užrašyta įdomių kaimo istorijų, nutapytas ne vienas paveikslas.

Juodžių vaizdai ir vietinių šnekos kartais atrodė lyg sustojusi praeitis. Štai mums kelias atrodė sunkiai pravažiuojamas, o juodiškiams jis atrodė neblogas, ką tik patvarkė, sakė, ir tuo džiaugėsi. Asfalto ir nesitikėjo. "Kas tau asfaltuos? Kad čia būtų kažkokios pramonės ar pravažiuojamas kelias".

Viktorija, paskutinioji dar "neženota" Stasės duktė, kad niekas nepaviliotų, gyvena Degučiuose pas būsimą anytą, kol ją įsimylėjęs draugas užsienyje užsidirbs

Daug išvažiavusiųjų mokytis, į užsienius. "Čia toks kaimas, kuriame pasilikusieji gyventi atlieka misiją - išleisti vaikus į gyvenimą, - kalbėjo vietiniai. - O dėl ko daugiau gyventi, jei ne dėl vaikų? Išleidžiame ir protingų, ir kunigų, ir buvęs ministras Zigmantas Balčytis čia yra gimęs, ir toks Zenonas Jančauskas, vieno fabriko Klaipėdoje direktorius, ir kunigas Bastakys..."

"Stasike, kavikės reik atvirinti svetukams", - "pakomandavo" 89 metų Julija Kubaitienė dukrai, kai įsikūrėme aplink didelį stalą šaltame (tik mums) kambary. Ji kaime - vyriausia, 57 metus našlavo, paliko su 5 vaikais. "Išgyvenau, "kolchoze" kiaules šėriau, saliarką vežiau, bulves ir kviečius pirkau maišais, vežiau į turgų, pardavinėjau kilogramais ir litrais", - pasakojo senolė, pridurdama, kad iki pensijos negavusi iš valdžios nė kapeikos. "Ačiū Zigmantui Balčyčiui, nuo šio mėnesio gausiu dar 70 litų už maitintojo netekimą, kiek parlamentarų iki jo buvo, niekas nesirūpino, nors kreipiausi ne kartą, ir į Maskvą esu rašiusi."

Vežimėlis, kuriame "augo" Čiužų vaikai, ir Kurlinkų lopšys - dabar muziejaus eksponatai

Savo vaikams nurodžiusi pašarvoti ją namuose, o ne į valdišką vežti. "Aname gale pašarvokite, o čia, didžiajame kambary, pagiedokit ir išleiskit. Taip turi būti, daug vargau, tad linksmai išlydėkit", - sakiusi ne kartą. Ir Z. Balčytį į savo "pagrabą" kvietusi, o šis atsakęs: "Babūnia, - taip vadina mane, - jau ketverius metus kvieti..."