Karteniškiai apie buvusį girininką sako, kad tai - žmogus, kuris išmokė MATYTI tai, kas šalia, ir gerbti. Jis visada laikosi duoto žodžio, turi tvirtą nuomonę ir didelę gyvenimo patirtį. Su juo esą tiesiog gera būti, kalbėtis apie bites, bebrus, ąžuolus, žmones, metų laikus. Žmonėms įsiminė Algimanto posakiai: "Paukščiai ištikimesni nei žmonės", "Problemas žmonės susidaro patys nepažindami vieni kitų. Neturi laiko bendrauti. Nekuria santykių - tiesiog nori juos turėti."
Girių knyga
Dar vaikas būdamas Algimantas su tėveliais, kurie abu buvo mokytojai, iš vidurio Lietuvos, iš Kėdainių, atsikėlė į Žemaitiją. Sakė, kad nebuvo uolus mokinys. Norėjo būti architektu, bet prastai sekėsi piešti, tad pasirinko miškininkystės studijas. Iš pradžių dirbo Kretingos miško ūkyje, o paskui 40 metų praleido žalioje miško celėje, dirbo girininku.
"Nebėra tų miškų, kurie buvo - "išvažiavo" į užsienį. Miškas be žmogaus priežiūros negali būti. Nuo nepriklausomybės atgavimo, kai susigrąžino žemes ir miškus, žmonės mato mišką kaip pasipelnymo šaltinį, nesirūpina norimos rūšies medžių auginimu, ąžuolynais, pušynais. Anais laikais mums nurodydavo, ką sodinti, ir ateities kartos spręs, ką gerai, ką negerai darėm. Dirvožemis tiko eglėms sodinti, ąžuolų daigų nelabai ir turėjom. O išauginti ąžuolą ne taip paprasta: apgriaužia stirnos, tiesa, briedžių nebėra, žalos nedaro. Anuomet kirsdavom 3 tūkstančius kubų medienos per metus, o dabar kerta 15 tūkstančių, nors girių plotai sumažėjo, nes daug atidavė privatininkams", - sakė pokalbininkas.
Prisiminė, kaip vieno tarybinio žurnalo reporteris tarstelėjo, jog girininko profesija - labai romantiška. Algimantas atsakė: "Gal ir taip, bet nedaug kas išbandė tą romantiką. Žiemą ir vasarą klampoji su guminiais batais, visas peršlapęs." O pokario laikais dar sunkiau buvo, nes nebuvo technikos, medkirčiai darbavosi kirviais.
A. Mažeika sako, kad žmonės be reikalo gąsdinasi vilkų, jie - miškų profesoriai, ne kiekvienam pavyksta juos pamatyti. Miške yra ir gyvačių, angių, kurių jis irgi nesibaimina, tik, sutikęs, laikosi pagarbaus atstumo. Pavojingiausias žvėris yra šernė, ginanti savo vaikus. Kartą girininkas, važiavęs su motociklu, atsidūrė tarp dviejų įpykusių šerno patelių. Teko kelti didelį triukšmą, kad jos pasitrauktų.
Paklaustas, ar per tiek darbo metų pelnė apdovanojimų, jis sužvangino medaliais ir nusijuokė, jog visais laikais pagerbiami tie, kurie buvo partiniai; pats jokiai partijai niekada nepriklausė.
Ir šiandien buvęs girininkas didžiąją dienos dalį praleidžia miške. Palangos pajūryje prieš 20 metų buvęs: viskas išplauta, kopų nebėra, molo nestato, kuris neleistų smėliui grįžti atgal į jūrą. Ir žmonių sambūrio nemėgta, verčiau pabūna natūralioje gamtoje, į kurią žmogus kuo mažiau yra įsikišęs.
PAKELEIVIS. Su šunimi Algimantas kasdien nueina apie 6 kilometrus paupiais.
"Gamta surišta su politika. Žmonės išsiperka gražiausias vietas prie upių, ežerų, ir neleidžia pašaliečiui įžengti į savo valdas", - sakė pokalbininkas. Jis apgailestauja, kad medžiotojai kartais elgiasi kaip brakonieriai: iššaudė briedžius šakotais ragais, palikdami tuos, kurių ragai - kaip karvės.
Apie bičių ūkį
Išėjęs į pensiją Algimantas ėmėsi bitininkauti. Pora bičių spiečių atskrido netikėtai ir įsikūrė senuose aviliuose.
"Bitininkystė - didelis mokslas, bet aš jo dar neįkirtau. Turiu aštuonis avilius. Lietuviškos bitės buvo didesnės, o dabar tokios mažytės, kaip vapsvos. Bitės perpranta žmogaus charakterį. Kaip ir žmonių šeimoje: jeigu moterį supykdai, paskui tenka atsiprašyti, taip ir bičių šeimoje, jeigu motinėlė pikta, ir kitos bitelės piktos. Bitė turi penkias akis, yra aiškiaregė", - juokavo A. Mažeika.
Bitės gyvenimas trumpas; ji gyvena 28 dienas, 14 iš jų išbūna avilyje. O miršta todėl, kad nudyla sparneliai, nes kad parneštų kilogramą medaus, reikia aplankyti pusantro milijono žiedų, surinkti amarų išskiriamus syvus. Gegužės mėnesį išsirita darbingiausios. Bitės turi savo kalbą: prie avilio lakos bėgiodamos nurodo, kokia kryptimi kitoms skristi.
"Motinėlės, dedančios kiaušinėlius, gyvena ilgiau, nes neskraido, jas keičia kas dvejus metus. Žiemą palieku 8 korius misti, ir bitės, paskutinė rudens vada, tik paskraido aplink avilį, todėl lieka žiemoti. Bitės sudaro kamuolį: motinėlė - viduryje. Tos bitelės, kurios sušąla, keičiasi vietomis su tomis, kurios kamuolio viduryje įsitaisiusios", - sakė bitininkas.
Keista, bet bitėms reikia šalčio, jo gali būti ir 40 laipsnių. O šiltesnę žiemą jos sunaudoja daugiau maisto, daugiau juda avilyje. Jeigu išskrenda į lauką, iš karto žūsta.
"Bitės jaučia žmogaus nuotaiką. Vienas dirbdamas ilgai užtrunki, tvarkai korius, valai avilio dugną, suprakaituoji, o jos erzinasi", - sakė Algimantas.
Medus geras, kai nenaudojami chemikalai, nepurškiami laukai, miškai. Turguje gerą medų sunku atskirti. Jeigu tikrai geras, ant stiklainio išsiskiria baltos cukraus juostelės. Algimantas gali savo medų išlaikyti nors ir dešimt metų. Prasčiausias medus - pilkšvas, atneštas iš rapsų laukų.
Savoje karalystėje
Girininkas turi 14 hektarų savo miško. Susirentė plytinį namelį, ir prie jo nuolat sukiojasi trys stirnos. Nors sako, kad su laiku išgaruoja iš galvos mokslai, pasak karteniškių, vyras bene geriausiai iš visų Lietuvos girininkų pažįsta Lietuvos paukščius. Jų balsai - gražiausia muzika. Sparnuočiams kala inkilus, į sodybą kiekvieną pavasarį parskrenda gandrai. Gandralizdis buvo eglėje, vėliau - ant metalinio stulpo, o kai vėjas jį išvertė, girininkas pastatė stipresnį. Kasmet išsirita 3-4 gandriukai.
"Miškas yra Minijos gamtiniame draustinyje, man priklauso visa upės kilpa. Ten viskas žydi; šlaituose - vien obelys. Aš ne toks žmogus, kad užginčiau žmonėms ateiti, tik džiaugiuosi, kad jų sulaukiu. Žmogus - laikinas žemės keleivis, kam uždrausti kitam savo geru pasidžiaugti?" - sakė A. Mažeika.
Jau porą metų 78 metų vyras gyvena sveikuolio gyvenimą. Daugiausia valgo žalią maistą, daržoves, vaisius, uogas. Iš krautuvės perka tik duoną. Kartais iš kaimo bobutės parsiveža vištą, ir jos užtenka mėnesiui.
"Valgyti mėgstu labai saldžiai. Sako, jei žmogus mėgsta smaližiauti, suserga cukralige. Nieko panašaus. Gydytojas klausė, ką valgau, kad tiek mažai turiu cholesterolio. Sakau - daug sviesto", - sakė pokalbininkas.
Kiekvieną dieną nužingsniuoja ilgą kelią Minijos pakrantėmis. Sako, jog šią žiemą pėsčias nukeliavo apie 160 kilometrų. Algimantas teigia nesąs sau ponas; kokiu greičiu eina jo vokiečių aviganis šuo, tokiu ir jis. Tobis protingas: ir sveikinasi, ir šeimininkui atneša įvairius reikalingus daiktus: lazdą ir tuščią savo dubenėlį.
Vyras gražiai sutaria su Kartenos seniūne Aiste Ivanovaite, giria ją už tai, kad rūpinasi aplinka, gamta. Nuvalyti takai, keliai, tiltai. Juokiasi, kad ji važiuoja į rajono savivaldybę, kaip prieš kleboną klausykloje klaupiasi, išsako savo nuodėmes ir prašo paramos Kartenai.
Girininkas nedaug turi draugų, nes dauguma jų jau išėję anapilin. Nueina pasilinksminti į miestelio šventes. Gyvenimą paįvairina jo rašomos eilės, kurias tik pats sau skaito.
Paklaustas, ar meile dalinasi ne tik su medžiais ir paukščiais, bet ir su žmonėmis, Algimantas sako: "Jeigu žmonių nemylėčiau ir jie manęs nemėgtų, mano miško namelis būtų be langų ir be durų, aviliai būtų išvartyti."
Jis stebisi, kad gamtoje pristatyta lentelių su užrašais: "Laužo kurti negalima", "Čia vaikščioti negalima". Tarybiniais metais rašyta kitaip: "Ačiū, kad nešiukšlinate", "Ačiū, kad mylite ir tausojate gamtą". Draudimai kelia neigiamas emocijas, norisi pažeisti taisykles. Piktinasi, kad gamtosaugininkai nurodinėja, kur suoliuką pastatyti, sako: "Juk bebrui nepasakysi, kur kokį rąstą nugriaužti ir padėti."
Algimantas prisipažįsta tikintis Dievą. Jis yra visur, taigi ir medyje. Apkabinęs ąžuolą, pasisemia energijos ir žvalumo. Todėl, kaip sako, ir augina ateities mišką.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą