Kada Kretingos katalikai iš tremties susigrąžins jiems priklausantį paveikslą?

Kada Kretingos katalikai iš tremties susigrąžins jiems priklausantį paveikslą?

Nuo seniausių laikų žmonės juos ištikusių nelaimių – ligų, sausros, karo ir masinių epidemijų metu – bažnyčiose ir savo namuose melsdamiesi prie Apvaizdos ir šventųjų paveikslų, prašydavo Dievo gailestingumo ir užuovėjos, saugant jų ir artimųjų gyvybes nuo bado ir pražūties.

Per paskutinįjį Lietuvą nusiaubusį Antrąjį pasaulinį karą 1941–1945 metais toks buvo Gailestingojo Jėzaus paveikslas. 1934 m. dailininko Eugenijaus Kazimirovskio (1873–1939), pagal šv. Faustinos Kovalskos (1905–1938) regėjimus, Vilniuje aliejiniais dažais ant drobės nutapytas paveikslas vaizduoja Jėzų visu ūgiu, ilgu baltu, sujuostu per liemenį rūbu, basą.

Jis tamsiai mėlyname fone eina lyg iš tamsos – kairė koja šiek tiek priekyje. Dešiniuoju delnu, iškeltu ligi peties, jis laimina, o kairiąja ranka ties širdimi praveria rūbų klostę, iš už kurios sklinda į apačią platėjantis raudonos ir balkšvos spalvos spindulių pluoštas.

Kaip savo darbe „Apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą raudonosios ir rudosios okupacijų kryžkelėje“ rašė dr. Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, šio paveikslo populiarumas pirmiausia išplitęs Vilniaus krašte.

Platinant leidinukus, maldynėlius, fotografijas-paveikslėlius, kurių vien Vilniaus fotografo Michailo Novickio per karą buvo išleista apie 100 tūkstančių, vėliau pasklido po visą Lietuvą, pasiekdamas ir Žemaitiją. To meto žmonėms griūvantis įprastas gyvenimas, nerimas dėl ateities, ką ir mes išgyvename dabartiniu metu, žlugdė jų dvasią ir kvietė ieškoti užuovėjos.

Sklindant žiniai apie Gailestingojo Jėzaus paveikslą, vis daugiau žmonių savo išsigelbėjimo viltį ėmė sieti su pažadu, kad Išganytojas apsaugos tuos namus, kuriuose bus šis paveikslas ir ta siela, kuri jį garbins, nepražus karo verpetuose.

Net buvo tikima, kad namų, kuriuose buvo šio paveikslo mažutė kopija – paveikslėlis, paprastai laikytas tarp maldynėlio puslapių, nepalies karo fronto bombos ar sviediniai.

Kaip mena šiuo metu Vilniuje gyvenantis muzikologas, kultūros publicistas ir eseistas Edmundas Gedgaudas (gim. 1933 m.), karo metais kartu su šeima gyvenęs Kretingos gimnazijos, kurio pedagogu dirbo jo tėvas Juozas Gedgaudas (1893–1949), pastate.

Jis dažnai lankęsis katalikų bažnyčioje, taip pat ten tarnavęs „klapčiuku“ apie 1943 metus bažnyčioje, šalia presbiterijos, toje vietoje, kur dabar yra Kristaus Išganytojo statula, buvo pakabintas 1928 m. Kauno meno mokyklą baigusio dailininko ir gimnazijos mokytojo Fabijono Šulco (1898–1984) nutapytas pranciškonų vienuolių užsakytas paveikslas „Gailestingasis Jėzus“.

Po Lietuvą pasklidusio paveikslo kopija, matyt, daryta iš mažutės jo nuotraukos, nes paveikslo originalo regėti dailininkui nebuvo galimybės. E. Gedgaudas šį paveikslą ir prie jo besimeldžiančius tikinčiuosius prisimena gerai, nes jis buvo pakabintas beveik priešais Kretingos dvaro valdytojo grafo Aleksandro Tiškevičiaus (1864–1945), dabar neišlikusius suolus-„klaupkas“ altoriaus dešinėje pusėje.

Jas grafas jam gerai pažįstamo pedagogo šeimai buvo geranoriškai užleidęs, pats mišių metu su palyda sėdėdavęs suoluose-„klaupkose“ kairėje altoriaus pusėje.

Paveikslas bažnyčioje išliko ir pokario metais. Kaip pavyko sužinoti, parapijietės, savamokslės sovietmečiu bažnyčiose buvusių dailės kūrinių restauratorės Ramutės Kiselienės dėka, XX amžiaus aštuntame dešimtmetyje, kai šie paveikslai Vatikano nurodymu bažnyčiose jau nebuvo viešai rodomi, viena pamaldi kretingiškių šeima, pamačiusi padėtą šį paveikslą bažnyčios pagalbinėse patalpose ir susirūpinusi jo išsaugojimu, jį priglaudė pas save, vėliau nuvežė ir perdavė saugoti jiems pažįstamam Kantaučių bažnyčioje Plungės rajone klebonu tarnavusiam kapucinui vienuoliui Antanui Kazimierui Rimkui (1923–2012).

 

 

F.Šulcas (dešinėje) su Kauno meno mokyklos dėstytojais ir bendrakursiais šventėje 1926 m.

Šis paveikslas, jo viešai nedemonstruojant, Kantaučių bažnyčioje yra saugomas iki šių dienų. Jį kretingiškiai galėjo matyti 2013 metais Kretingos muziejuje surengtoje dailininko F. Šulco dailės kūrinių parodoje, po kurios muziejuje jis kurį laiką buvo ir saugomas.

Deja, tuometinė Kretingos bažnyčios vadovybė savo buvusiu paveikslu nesusidomėjo ir jis po kurio laiko vėl atsidūrė Kantaučių bažnyčioje, nors tuometinis jos administratorius kun. Jonas Baginskas mielai jį būtų kretingiškiams perleidęs.

Norisi tikėti, kad dabartiniai Kretingos bažnyčios valdytojai kretingiškiai pranciškonai Astijus Kungys ir Gediminas Numgaudis padės susigrąžinti iš tremties kretingiškiams priklausantį paveikslą, kuris beveik po 50 metų klajonių pagaliau sugrįžtų namo ir atnaujintas užimtų bažnyčioje jam skirtą vietą, o jo sukūrimo ir jo klajonių po Lietuvą istoriją sužinotų ne tik kretingiškiai, bet ir visi bažnyčios lankytojai. 2005 m. po ilgų klajonių po įvairias Lietuvos ir net Baltarusijos bažnyčias E. Kazimirovskio paveikslas „Gailestingasis Jėzus“ atrado sau vietą nedidelėje Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje.

O Lietuvos katalikų bažnyčiai 2011 m. paskelbus Dievo Gailestingumo metais po visas Lietuvos bažnyčias pasklido šio paveikslo fotokopijos.

Vieną jų matome ir Kretingos bažnyčioje, bet užmirštama, kad ji šio paveikslo profesionalaus dailininko F. Šulco kopiją turėjo jau 1943 metais.

To neturėjo nė viena Žemaitijos bažnyčia. Kretingos krašto istorija yra viena ir nedaloma – ar tai būtų bažnyčios, ar vienuolyno, ar banko, ar kito pastato istorija. Ją išbarstyti yra labai lengva, ką parodė neseni įvykiai.

Ką tik uždarius komercinį banką istoriniame 80-ies metų jubiliejų švenčiančiame Lietuvos banko Kretingos skyriaus pastate, suskubta išparduoti jo interjerą puošiančius istorinius dailininko Petro Kalpoko paveikslus, bet gerokai sunkiau ją išsaugoti ateities kartoms, ir tai yra mūsų visų, ne tik valdžios ir muziejininkų pareiga.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder