Pagal Simoną Daukantą
Trumpai apie autorių. S. Daukantas gimė Klaipėdos apskrityje, Klevų kaime, baigiantis XVIII a. (1793 m.). Mokėsi Kretingoje, Žemaičių Kalvarijoje, Vilniuje. 1826 metais dirbo Rygoje, generalgubernatoriaus raštinėje, nuo 1835 m. - Peterburge, Rusijos senato kanceliarijoje, kur buvo laikoma Lietuvos Metrika ir kiti sunkiai prieinami istorijos šaltiniai. Parašė keletą stambių veikalų iš Lietuvos istorijos.
Čia pateikiama dalis teksto iš S. Daukanto "Lietuvos istorijos. Nuo Gedimino D.L.K. iki Liublino unijai". Pasakojimas kupiruotas, kalba beveik netaisyta. Minimi įvykiai (pažymėti žvaigždute) toliau patikslinami remiantis šiuolaikiniais istorikais. Kai kurie senieji žodžiai paaiškinti atskirai.
Kantrybė baigėsi
Vytautas buvo pavedęs Žemaičius kryžeiviams, čionais spaudžiamas nelaimomis ir vildamasis kuomet nors juos apent įgauti. Nesang didei narsūs ir kantrūs žmonės - kariaudami per tiek šimtų metų su kryžeiviais buvo į kares įpratę. Nenorėjo jų Vytautas būtinai užmiršti, kaipogi ir tą metą, esant dideliam badui Žemaičiuose, kuriuose nuo praėjusių karių vieni degėsiai ir rūstūs tyrai bebuvo, o likęs svietas giriose važojosi, žievėmis ir maitomis misdami.
MŪŠYJE žuvo Ordino vadovybė. "Vytautas Didysis Lietuvos Kunigaikštis ties Didžiojo Mistro lavonu." Autorius nežinomas (Menorinka.lt)
Čionai pats Vytautas negalėjo jų šelpti, sandarų nelaužydamas, todėl perkalbėjo Jaugalių, kursai tą patį metą trisdešimt laivų, javais nusleguotų, Visla pagal jūrą norėjo Žemaičiams į Palangą nusiųsti; juos kryžeiviai, beirkluojančiu Visla, nugriebė. Tuo pačiu laiku vokiečiai užmušė Lietuvos prekiotojus Tilžėje ir jų prekius išdrevėjo ir pasisavino. Vytautas reikalavo teisybės - vokiečiai darėsi ją atteisti. Ta notis paleido Vytautui rankas, kursai tykojo tiktai lyčiaus karei. Nu negaudamas nuo kryžeivių jokios nė teisybės, apsireiškė jų neprieteliumi.
Didis Lietuvos kunigaikštis Vytautas liepė savo broliui Žigmantui su rinktais pulkais lietuvių traukti į Parusnį, kursai, nuteriojęs plačiai apygardas pilės Saldavos, pats pilę su žeme sulygino.
Tokia buvo pradžia baisios ateinančios karės.*
Diena ne maldos
Susirėmė abi šali plynose Tanenbergo 15 dienoje liepos mėnesio; kryžeivių kariauna iš įvairių Teutonijos kraštų buvo sutelkta daugiaus nei šimtas tūkstančių plienu ir variu aplietų vyrų turinti, kuria pats didis mistras Juningen rykavo. Lietuvių ir žemaičių su jų telkėjais gudais, tautoriais ir lenkais tiek pat, o rasi daugesnei buvo. Vytautas rykavo lietuvius ir žemaičius bei kitus telkėjus, o Zidrans Moskovski lenkus, kursai visados Vytauto turėjo klausyti.
Paėjus kryžeivių siuntiniams, karalius rūpestingai ėmė, klaupęs ties altoriumi, širdingai melstis, tuom tarpu drąsus ir stropus Vytautas eina pas jį ir sako: "Brolau! Diena yra karės, ne maldos".
Vytautas savo narsybe ir buklumu apsiautė nuo visų pusių kryžeivius. Kas aprašys tą kraujų šlakesį ir tą aitrą, su kokia tenai grūmėsi, vyrai it ąžuolai glėbiais rumuliojosi...
Lietuviai rumuliojo kryžeivius į trutus 600 brostvių pačių, didis mistras Juningen ir 50 000 kryžeivių ir meldžionių paliko tą dieną karvietėje beklaksančių, 51 vėliava, visas abazas, gėrybės ir turtas visos Teutonijos įkliuvo į ranką pergalėtojams lietuviams ir lenkams, kurie tą garbingą mūšą sutrupino būtinai galybę kryžeivių.
Vytautas, suraišiojęs imtinius su tais pačiais saitais ir gelžiniais, kuriuos kryžeiviai buvo patiekę lietuviams, vienus tarp jų į Lietuvą, kitus į Lenkus išvarė, o kamendotų arba jenarolų Markvard Saldzbach ir Enrik Sumberg, kuriuodu buvo neteisingai jo motiną išvainojusiu, liepė ten pat nukirsti. Paskui piles nugandintas vieną po kitai užėmė, o kurios dar drįso stembti prieš Vytauto galybę, su žeme paliko sulygintos.**
MARIENBURGAS (lenk. Malbork). Vytauto ir Jogailos suplanuotos karinės operacijos taikinys buvo Marienburgas - ordino sostinė, tačiau už Drevencos upės laukė Kryžiuočių ordino kariuomenė ir sąjungininkai, nenorėdami toje vietoje kautis, pasuko Tanenbergo ir Griunvaldo (Žalgirio) link.
Marianburgos pilėje užsirakino
Toje mūšoje suiro kryžeivių didybė, į kurią niekados jau daugesnei neįsigavo. Tas garsus zokonas, ukės piktadėjų narsumu įkurtas, kruvinų vergilių perkrikštų anturiamas, nedorybe ir negėda platinamas, viešpačių žymėmis papuoštas, parkrito toje garbingoje dienoje nuo kardo lietuvių ir lenkų, kuris, kaip nespurduldamas, daugesnei nebatsitaisė.
Žinia tos pergalės, pasklydusi Parusny, didžiai pradžiugino senuosius gyventojus lietuvius, kurie atsiminę senovės savo liuosybę ir savo tautos būdą. Kaimynai tuojau numetė savo rudus kirėjus, mažus brylius ir kogeln, kaipo apdarą nuo vokiečių kanakados jiems antmestą, ir persidarė sena daba. Pilės Elbing, Danskas, Torun, vienos pasidavė, kitos siuntinius išleido raktus Jaugaliui boginti. Taip pat vyskupai Kujavo, Kelmo arba Kulmo ir Žemijos arba Karaliaučiaus pasiėmė jo klausyti. Trumpai sakant, Jaugalius užimti visą Parusnį taip buvo pasikliovęs, jog abaze dar bebūdamas jau daug pilių tenai buvo išdovanojęs savo karvedžiams. Tada ta dingste kamendotas pilės Szwer Plauen su 5000 likusiųjų kryžeivių Marianburgos pilėje užsirakino, ketėdami iki paskujo gintis.
Iš šios pilies riteriai išjojo į Žalgirio mūšį. Deja, lietuviai nei lenkai po pergalės šios tvirtovės taip ir nepaėmė. Apgultis truko du mėnesius, tačiau nesėkmingai.
Vytautas, pats numanydams, jog būtinai išgaišinus kryžeivių zokoną, jis pats liks Jaugaliaus ir lenkų vergu, užvis regėdams, jog lenkai savinosi Lietuvą.
Lenkai neteisingai elgėsi su lietuviais, kuriuos norėjo savo padonaisiais padaryti ir neturėjo jų už tautą savo, bet norėjo ją savotiškai rėdyti, Vytautą patį savo karšinčiumi vadino, kuriam mirus, lenkai visą Lietuvą norėjo pasavinti ir visa, kas buvo lietuviška: jų kalbą, būdą, dabą, rėdą, niekino ir peikė, savo įvestą brukdami, nors lietuviai tuom kartu už pačius lenkus daug garsesniais ir galingesniais buvo.
Vytautas su Jaugaliumi į Žemaičius iškeliavo žemaičių krikštyti su apaštalais, mokančiais jų kalboje mokslą Kristaus jiems skelbti. Žemaičiai pradžioje didei nenorėjo krikštytiesi sakydami, jog apsikrikštijus reiksią jiems vokiečiams vergauti, jų drabužį dėvėti, jų būdą ir dabą sekti, o savo išsižadėti, užvis motriškosios nenorėjo savo nuometų paleisti, rutulių nuo galvos, skreistelių bei vilnonių nuo pečių nusiausti, stygavodami, jog svetimi kuningai užgins jiems žemaitiškai kalbėti, o lieps vokiškai ar gudiškai rašyti, taip, kaip daro vokiečiai Parusnyje ir Padaugavyje su lietuviais ir žemaičiais, kuriems neleid nei rašyti nei skaityti jų kalboje. Vytautas su Jaugaliumi atkaklei stygavodamu galvojosi, jog ir persikrikštijus gyvens liuosais kaip pirmu gyveno ir niekam nevergaus. Norėdamu dar svietui pasigerinti, dovanojo drobės, audimą ir vilnones motriškosioms, liepdamu, idant ir persikrikštijusios tomis pačiomis drobėmis po senovei baltai darytųsi. Tai regėdami žemaičiai pradėjo krikštytiesi.***
ŽALGIRIO mūšio laukas (dab. Lenkija). Kariuomenė išsidėstė penkių kilometrų ruože. Remiantis J. Dlugošu, šioje teritorijoje augo šeši galingi ąžuolai, į juos buvo įsikabaroję daugybė žmonių, tikriausiai vietos kaimiečių - iš Tanenbergo ir Griunvaldo, - kurie stebėjo mūšį.
Žodžių reikšmės
Notis - įvykis.
Parusnis - Prūsija.
Didis mistras - didysis magistras.
Zokanas - tikėjimas.
Brostva - brolija.
Meldžionys - maldininkai.
Abazas - būrys.
Pagal dabartinius istorikus
* PASIRENGIMAS KARUI.
Tomas Baranauskas, istorikas (viduramziu.istorija.net): 1398 m. spalio 12 d. sudaryta Salyno sutartimi Vytautas pažadėjo Vokiečių Ordinui Žemaitiją, bet palaikė prieš Ordiną nusiteikusius žemaičius. 1409 m. žemaičiai sukilo - sukilimą sukurstė ir parėmė pats Vytautas. Jis su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.
Tais pačiais metais, lapkritį, Vytautas su Jogaila susitiko Brastoje. Buvo sutarta pulti ordino sostinę Marienburgą ir sunaikinti pagrindines priešo pajėgas.
LIETUVOS BRASTA, nuo 1413 m. - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės seniūnijos centras. Čia Vytautas su Jogaila planavo generalinį mūšį su kryžiuočiais. (XVII a. Rekonstrukcija, autorius Pavel Tatarnikov)
Mečislovas Jučas, habilituotas istorijos mokslų daktaras, knygoje "Žalgirio mūšis" rašo: "1409 m. žiemą buvo statomas pontoninis tiltas per Vyslą, Belovežo ir kitose giriose medžiojama, žvėriena sūdoma statinėse, kraunama į laivus ir kartu su kitomis maisto atsargomis plukdoma Narevu bei Vysla iki Plocko. Buvo samdomi kariai ir perkami ginklai užsienyje, paskelbti kariuomenės susirinkimo punktai, stiprinamas sienų saugumas ir vykdomos karinės demonstracijos ordino pasieniuose. Svarbiausia iš visų šių priemonių buvo kariuomenės telkimas." Pasak M. Jučo, šaltiniai liudija apie didelę drausmę Vytauto kariuomenėje.
Jonas Vaičenonis, istorikas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras, knygoje "Lietuvos karyba: nuo baltų iki XXI amžiaus" rašo: "1410 m. birželio 3 d. Lietuvos kariuomenė iš Vilniaus pajudėjo link Gardino, kur susijungė su rusiškaisiais pulkais. Birželio 29 d. ji pasiekė Narevo žiotis ties Vysla. Birželio 24 d. Lenkijos kariuomenė buvo sutelkta Volobže, o 27 d. jau buvo prie Vyslos ties Červinsku ir netrukus, pastačius pontoninį tiltą, pradėjo keltis per upę. Liepos 3 d. jungtinė kariuomenė perėjo Ordino žemių sieną ir patraukė Marienburgo link. Po dvylikos dienų žygio, liepos 15-osios rytą, laukymėje tarp Griunvaldo ir Tanenbergo kaimų sąjungininkams kelią pastojo Ordino kariuomenė. Tą patį rytą kariuomenės buvo išrikiuotos kautynėms. Vytauto vadovaujamos pajėgos, kurios užėmė dešinįjį sparną priešais Tanenbergo kaimą, pirmos buvo parengtos mūšiui, tuo tarpu lenkų vėliavos, telkiamos ties Liudvigsdorfu, tik rinkosi. Sąjungininkų rikiuotės centre buvo išdėstyti patyrę Smolensko įgulos kariai, vadovaujami Lengvenio Algirdaičio. Prieš Vytauto vėliavas Ordinas išrikiavo stipresnes pajėgas, vadovaujamas Jurgio Gersdorfo (Gersdorf)."
** MŪŠIO PRADŽIA IR EIGA.
Vytauto ir Jogailos suplanuotos karinės operacijos taikinys buvo Marienburgas - ordino sostinė, tačiau už Drevencos upės laukė Kryžiuočių ordino kariuomenė ir sąjungininkai, nenorėdami toje vietoje kautis, pasuko Tanenbergo ir Žalgirio link.
Mūšis vyko vietovėje į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunvaldo, Tanenbergo (dab. Stembarkas) ir Liudviksdorfo (dab. Lodvigovas) kaimelių (tuo metu Prūsijoje, dabar Lenkijos teritorijoje).
"Jogaila ir Vytautas turėjo savo planą ir laukė, kad pultų magistro kariuomenė. Ulrichas von Jungingenas nesuprato jų taktikos ir leidosi išprovokuojamas." (M. Jučas, ten pat.)
Tomas Baranauskas ("Žalgirio mūšis, pakeitęs Europos istoriją", "Lietuvos žinios": "Lenkų istorikas Janas Dlugoszas, kurio tėvas buvo dalyvavęs Žalgirio mūšyje, rašė, kad Vytautas nuolat jodinėdavo išilgai palei visos kariuomenės gretas ir nurodinėdavo pulkų vadams. Nors formali valdžia priklausė aukštesnį rangą turėjusiam Jogailai, veiklusis vadas buvo Vytautas."
Edvardas Gudavičius, istorikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras ("Žalgirio mūšis, nulėmęs valstybės ateitį", lbks.lt): "Kryžiuočių ordino kariuomenėje buvo 52 vėliavos (pulkai). To meto amžininkų skaičiavimais, - apie 12 tūkst. puikiai ginkluotų karių. Jungtinėje Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėje, manoma, buvo apie 18-20 tūkst. karių. Lenkija atvedė 51 pulką, Lietuva - 40. Mūsų protėvių (lietuvių) ten buvo apie pusę karių. <...> Be abejo, mūšio baigtį lėmė Vytauto vadovaujamų pulkų manevras: vaidinti besitraukiančius, taip suardant priešo pulkų rikiuotę."
MEDININKŲ pilis, 30 km nuo Vilniaus, neturėjo savo kunigaikščio, ji atliko tik gynybinę funkciją - priešui atremti. Viena iš nedaugelio viduramžių Lietuvos mūrinių pilių ir didžiausia aptvarinė pilis Lietuvoje. Kartu su Vilniaus, Trakų ir Kauno pilimis tai buvo vienas svarbiausių kariuomenės telkimo punktų žygiui į Žalgirio mūšį. (Sigito Lasavicko rekonstrukcija)
TRAKŲ pilis, Vytauto tėvonija. Čia jis nuo 1409 m. iki gyvenimo pabaigos praleisdavo daugiausiai laiko. Čia stovėjo Pusiasalio ir Salos pilys, ties kuriomis žygiui į Žalgirio mūšį telkėsi Trakų žemės kariai. (Trakaimuziejus.lt)
William Urban, JAV istorijos profesorius, filosofijos mokslų daktaras, knygoje "Žalgiris ir kas po jo" apie Markvardą Saldzbachą (Markward von Salzbach) rašo, jog tai buvęs Vokiečių ordino riteris, kurį 1384 m. Vytautas buvo paėmęs į nelaisvę. Markvardas tapo Vytauto draugu ir artimu patarėju, išmoko lietuvių kalbą. Atgavęs laisvę, tapo Ragainės pilies valdytoju. Po Vytauto sukurstyto pirmojo Žemaitijos sukilimo Markvardas apšaukė jį išdaviku ir įžeidė jo motinos Birutės atminimą.
*** PO MŪŠIO.
Pagal E. Gudavičių, Žalgirio lauke krito kas antras Lietuvos karys, lenkų nuostoliai buvo gana nedideli. Po mūšio sąjungininkai tris dienas ilsėjosi. Per tą laiką Marienburgas, kryžiuočių sostinė, pasirengė apgulčiai. Nors vėliau pajudėjusi į Prūsiją sąjungininkų kariuomenė užėmė 80 proc. Ordino pilių, Marienburgas nebuvo paimtas. Visas kitas pilis kryžiuočiai vėliau susigrąžino. Pulti Klaipėdos Vytautas net nebandė. Net kai 1453-1455 m. ordino žemėse kilo vidaus karas ir Lietuvos kariuomenė užėmė Klaipėdą, vis tiek nesugebėjo jos išlaikyti. Lygiame lauke lietuviai kryžiuočius galėjo įveikti, o štai prieš plytų ar akmens tvirtoves buvo bejėgiai. Karinės technologijos, net ir pralaimėjus Žalgirio mūšį, leido Ordinui savo rankose išlaikyti anksčiau nukariautą Prūsiją. Karas baigėsi tik Melno taika (1422 m.), o iki tol konfliktas tęsėsi, ir Europos galvos bandė kištis: imperatorius Zigmantas vėl perdavė Žemaitiją Kryžiuočių ordinui. Vytautas į tai atsakė sutikimu priimti čekų karūną. Imperatorius atsitraukė - ir Vytautas atsisakė savo planų Čekijoje.
KOMENTARAS
Tomas Baranauskas, istorikas
Gerbiamas Tomai, ar tikri šie faktai, minimi S. Daukanto: kad "vokiečiai užmušė Lietuvos prekiotojus Tilžėje", kad bado metu laivą su javais, pasiųstą į Palangą, užgrobė?..
Faktai iš esmės tikri, tik yra netikslumų kai kuriose detalėse.
Kokie tie netikslumai?
Čia buvo toks įvykis - kryžiuočiai ties Ragaine sulaikė Jogailos siųstus laivus su javais. Tad ne į Palangą jie plaukė.
Ar tikrai Vytautas Žalgirio lauke atkeršijo Markvardui už motinos įžeidimą - "išvainotą Birutę". Anot Daukanto, ten pat jį ir nukirtęs.
Vytauto kerštas Markvardui Zalcbachui už anksčiau derybų metu jam ir jo motinai išsakytus įžeidimus - tikras faktas.
O ką konkrečiai anas sau leido pasakyti?
Ne visai aišku. Vytautas apie tai pats rašė, kad jį išdaviku pavadino. Apie motiną rašė tik Dlugošas, kad Zalcbachas ją pavadino ištvirkusia moterimi. Manau, galėjo būti kažkas tokio... kad Vytautą pavadino "kalės vaiku".
Viena iš karo priežasčių - motinos įžeidimas?
Apie Markvardo įžeidimą laiške, skirtame karo priežastims išvardyti, Vytautas rašė dar 1409 m. (motinos jame neminėjo).
Ar Vytautas Markvardą nukirto mūšio lauke, ar vėliau?
Markvardas pateko į nelaisvę. Buvo atvestas pas Vytautą, su juo vėl įžūliai kalbėjo, todėl Vytauto įsakymu buvo nukirsdintas.
Jis, regis, buvo Vytauto draugas.
Taip, Markvardas Zalcbachas buvo vienas iš artimesnių Vytauto draugų tuo metu, kai Vytautas buvo pabėgęs pas kryžiuočius. Grįždamas į Lietuvą, Vytautas net siūlė jam trauktis kartu.
Apie Žalgirio mūšį sklando daug vertinimų, interpretacijų. Ką vertingo rekomenduotumėte lietuviams šiandien paskaityti šia tema?
Žymiausia lietuviška monografija šia tema yra Mečislovo Jučo "Žalgirio mūšis", o apie išvakares geriausiai parašyta Vytenio Almonaičio knygoje "Žemaitijos politinė padėtis 1380-1410 metais".
ATMINIMUI
"Peržegnok lietuvninkus..."
Fragmentai iš Kristijono Gotlybo Milkaus (apie 1732-1807 - Mažosios Lietuvos poeto, Pilkalnio (buv. Nadruvos žemė) kantoriaus ir pradinės mokyklos precentoriaus, poemos "Pilkainis", parašytos apie 1795 m.
... Dabar sunkiausią baudžiavą
šviežiems paduonams tuoj uždėjo,
pilis pakurt vienuolika
ir jų dvarus apdirbt turėjo.
Priegtam uždraudė jiems labai,
kad nieks negarbintų balvonų,
ir liepė, kad prisiektinai
priimtų zokaną krikščionių.
Bet katilikų pramonės
ir jų pamokslai pramanyti
gerais krikščionimis užties
juos negalėjo padaryti.
Priegtam valdonai žemės šios
ant savo tikt naudos žiūrėjo,
ir dėl vieros krikščioniškos
iš tikro jiems niekad rūpėjo.
Nės tikt šešias per Lietuvą
bažnyčias jie pabudavojo,
ir apie mokslą dievišką
lietuvninkai nedaug žinojo.
Bet vis papratę jau kariaut,
prieš etmoną didįjį ėjo
ir kunigaikštį šį prigaut
bei jam žemes išveržt norėjo.
Bet etmons Didžios Lietuvos
kryželninkams daug vargo darė,
ne vienąkart išmušęs juos
į savo žemę vėl nuvarė.
Po šimtų metų juos paskui
dar randi vis beširmavojant,
iki Jagelui etmonui
Gudų karaliumi pastojant.
Tas taip skaudžiai kryželninkus
visai sumuštus pergalėjo,
jog jau pusėtinai Prūsus
su juomi perdalyt turėjo.
O žemę tą pusėtiną
pavelijo, kad taip valdytų,
kad vis karalių lenkišką
už savo viešpatį laikytų.
Taip ponai šie pamankštyti
turėjo su pakajum būti,
tačiaus didei vis veržėsi
iš pančių lenkiškų iškliūti.
Todėl didžiausius ercikius
sav į valdonus išsiskyrė
ir per jų gentis didelius
pagalbos gausią pasigyrė.
<...>
Taigi, ak Dieve, Viešpatie,
visi tav pasilieciavojam
ir, gyrę meilę didelę,
dėkingi tav už tai pastojam.
Ak, peržegnok lietuvninkus,
pirmuosius susiedus šios žemės,
taipjau užtark ir vokiečius,
visus į atsargą atėmęs.
Per tavo žodį dar toliaus
paragink pats parapijonus,
kad pasielgtųs nobažniaus
už čia gyvenusius pagonius.
Jei tai darysim tai visi,
toliaus žegnonės tavo teksim
ir, svietą šį palikdami,
dangaus išganymą atseksim.
Paaiškinimai
Pakurt - įkurti.
Paduonai - pavaldiniai.
Beširmavojant - kariaujant.
Pamakštyti - pamokyti.
Pasilieciavoti - pasiskirti.
"Etmons didysis" - Lietuvos didysis kunigaikštis.
"Pusėtinai Prūsus su juomi perdalyt turėjo" - kryžiuočiai su Lenkijos karaliumi turėjo per pusę pasidalinti Prūsiją, bet tai atsitiko vėliau, valdant Lenkiją jau nebe Jogailai (mirusiam 1434 m.), o karaliui Kazimierui (nuo 1447 m.). Po Trylikamečio karo tarp Lenkijos ir Kryžiuočių ordino (1454-1466) pagal Torūnės taikos sutartį (1466 m.) Lenkijai atiteko vakarinės ordino valdos (su buvusia sostine Marienburgu), ir jo valdoma teritorija beveik dvigubai sumažėjo (sostinė buvo perkelta į Karaliaučių).
(Šaltinis: "Milkus, Kristijonas Gotlybas. Pilkainis: poezija, proza", parengė Liucija Citavičiūtė ir Juozas Girdzijauskas.)
Rašyti komentarą