Artėjant atkurtos Lietuvos valstybės 10-mečiui, susirūpinta šios svarbios datos įprasminimu. Tam tikslui 1928 m. sausio 19 d. buvo įkurtas vyriausiasis komitetas Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo 10-ties metų sukaktuvių iškilmėms ruošti (toliau – Vyriausiasis komitetas). Jam vadovauti buvo paskirtas kretingiškis Karo muziejaus direktorius generolas Vladas Nagevičius (1881–1954).
Nuspręsta, kad Nepriklausomybės 10-metis bus švenčiamas dvi dienas: Vasario 16-ąją, kaip susikaupimo, minėjimų ir maldos dieną, ir gegužės 15-ąją – Steigiamojo Seimo susirinkimo 1920 m. dieną, turėsiančia tapti pagrindine džiugia šių iškilmių švente.
Kad šios šventės būtų tinkamai surengtos, Vyriausiasis komitetas kvietė šalies organizacijas, šaulius, inteligentiją bei visą visuomenę suburti apskričių, valsčių, miestų, miestelių ir net kaimų komitetus iškilmėms rengti glaudžiai bendradarbiaujant su juo.
Šios šventės rengimą parėmė ir Lietuvos katalikų bažnyčių vadovai, kviesdami dvasininkus aktyviai dalyvauti vietinių komitetų veikloje ir ragindami tikinčiuosius dalyvauti būsimose iškilmėse, ypač Vasario 16-osios dienos iškilmingose šv. Mišiose ir melstis už Tėvynę.
Paramos sulaukta ir iš Lietuvos rabinų sąjungos valdybos, kuri pavedė šalies rabinams iškilmingai maldomis minėti Vasario 16-ąją sinagogose, prisiminti kovose už Lietuvos laisvę žuvusius žydus, sugiedoti šalies himną. Vyriausiojo komiteto kvietimas buvo išgirstas: visoje Lietuvoje per trumpą laiką susikūrė beveik tūkstančiui vietinių, tarp jų – ir tautinių mažumų, komitetų.
Liaudies menininko Petro Kalendos sukurta ir prie jo gimtojo namo Salantuose pastatyta linksmojo siuvėjo Palangos Juzės skulptūra ilgą laiką saugojo nemenką paslaptį. Nuotr. iš Kretingos krašto enciklopedijos apie 2000 m.
Vyriausiasis komitetas 1928 m. vasario pradžioje pristatė, o vasario 28 d. šalies Vyriausybė patvirtino ir skulptoriaus Juozo Zikaro (1881–1944) parengtą Nepriklausomybės medalio projektą su Laisvės angelo skulptūros atvaizdu ir tekstu: „Per amžius budėję laisvę laimėjom per aukas ir pasišventimą. 1918–1928“.
Šių Šveicarijoje užsakytų bronzinių medalių buvo pagaminta 50 tūkst. kartu su šilkinėmis juostelėmis ir kartoninėmis dėžutėmis jiems saugoti, o pirmieji žmonės jais buvo apdovanoti per gegužės 15 d. iškilmes.
Tą pačią dieną Kaune, Karo muziejaus sodelyje, buvo iškilmingai atidengta J. Zikaro „Laisvės“ skulptūra, prie kurios įrengimo ir populiarinimo taip pat svariai prisidėjo gen. V. Nagevičiaus vadovaujamas Vyriausiasis komitetas. Jo dėka išpopuliarinta J. Zikaro skulptūra „Laisvė“ ilgainiui tapo visos tautos Laisvės simboliu.
Vyriausiasis komitetas daug dėmesio skyrė tam, kad, pažymint Nepriklausomybės 10-metį, šalyje būtų statomi toje vietovėje įprasti tradiciniai mediniai kryžiai, nesižavima svetimais paminklais nei jų stiliumi, nei dvasia, atsižvelgiant į ilgametę liaudies meno kūrybos istoriją.
Visiems vietos komitetams buvo išsiųsta per 1 tūkst. kryžių ir projektų su jų išmatavimais, rekomenduota juos pastatyti ir iškilmingai pašventinti gegužės 15 d. Pagal juos buvo pastatyta šimtai kryžių, tarp jų paprastesnių ir pigesnių, skirtų kaimo vietovėms, kur žmonių finansinės galimybės buvo kuklesnės.
Norintiems pasistatyti brangesnius per 10 tūkst. litų kainuojančius paminklus šalies miestuose ir didesniuose miesteliuose, Vyriausiasis komitetas rekomendavo kreiptis į žinomus Lietuvos skulptorius ir architektus, kurių sukurti darbai padėjo išvengti menkaverčių paminklų atsiradimo.
1928 m. rugpjūčio mėn. gen. V. Nagevičius kartu su paminklų projektus ruošusiu inžinieriumi A. Šalkausku apsilankė Žemaitijoje ir Šiaurės Lietuvoje, savo įspūdžius iš šios kelionės aprašęs 1928 m. rugpjūčio 29 d. „Lietuvos aido“ numeryje. Iš šios publikacijos aišku, kad tuo metu Nepriklausomybės 10-mečio paminklas jau buvo pastatytas Darbėnuose.
Apie jį rašoma: „Iš akmenų sukrautas paminklas labai panašus į žuvusiems kariams pastatytą Karo muziejaus sodelyje Kaune. Darbas atliktas labai kukliomis lėšomis, o žymi medžiagų dalis buvo padovanota. Paminklas pastatytas arti bažnyčios, gražiame sodelyje, kur vyksta miestelio tautinės iškilmės.“
Akivaizdu, kad Darbėnų vietos komitetas, stokodamas naujam paminklui lėšų, pasirinko paprastą paminklo projektą, panašų į tą, koks 1921 m. buvo pastatytas Kaune, Karo muziejaus sodelyje gen. V. Nagevičiaus iniciatyva. Paminklas buvo pastatytas per gana trumpą laiką iš Darbėnų apylinkėse surinktų akmenų, kuriuos geranoriškai dovanojo apylinkių ūkininkai, nes akmenų jų laukuose netrūko.
Paminklas buvo pastatytas prie bažnyčios Darbėnuose gyvenusio miškininko Marijono Daujoto (1891–1975) iniciatyva suformuotame medine tvora aptvertame skverelyje ir iškilmingai atidengtas 1928 m. gegužės 15 d., gausiai dalyvaujant darbėniškiams ir svečiams.
Paminklas – keturkampės piramidės formos išlyginta viršūne su kaltiniu kryželiu ir trimis paminklo fasaduose įrengtomis nišomis. Rytinėje paminklo pusėje, atgręžtoje į miestelio aikštę, buvo užrašas: „10-ies metų Lietuvos Nepriklausomybės atmintis.
Salantų Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminklui teko nelengvi likimo išbandymai. Autoriaus nuotr. 2000 m.
1918–1928“, o žemiau, nišoje, pavaizduoti Gediminaičių stulpai. Kitoje pusėje pritvirtinta apskrita vario lydinio plokštė su Vyties bareljefu. Ilgainiui paminklas ir jo skverelis tapo bene populiariausia miestelio vieta, čia vykdavo ir valstybinių švenčių renginiai, čia rinkdavosi šauliai ir buvę savanoriai, o miestelio gyventojai bei svečiai prie jo mėgdavo fotografuotis.
1962 m. paminklas sovietinės valdžios nurodymu nugriautas, o jo akmenys panaudoti statomos kolūkio kiaulių fermos pamatams. 1988 m. paminklas atstatytas, o 1989 m. Vasario 16 d. pašventintas (projekto autorius – architektas Edmundas Giedrimas.) Šiais metais, pagerbiant Darbėnų valsčiaus Lietuvos savanorius, atminimo lentos su jų pavardėmis patalpintos į paminklo nišas, tad šiandien darbėniškiai ir jų svečiai gali džiaugtis atnaujintu paminklu.
Nedaug nuo darbėniškių atsiliko ir salantiškiai.
Apie Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio paminklą Salantuose 1928 m. gegužės 22 d. numeryje dienraštis „Lietuvos aidas“ žinutėje, pavadintoje „Jubiliejinis paminklas“, rašė: „Vietos šaulių būrio iniciatyva nutarta statyti Lietuvos 10 metų nepriklausomybės jubiliejinį paminklą. Paminklą nutarta pastatyti aukštą iš šlifuoto akmens. Paminklas kaštuos apie 1200 litų, kuriuos sudės šauliai, valsčiaus valdyba, vietos bankeliai ir kt.“
Trijų pakopų obelisko pavidalo 2,65 m aukščio paminklas buvo padarytas iš pjauto, pilkšvai rusvos spalvos, stambaus grūdėtumo granito, pastatytas ant betoninio cokolio. Postamentas plokščio stačiakampio pavidalo.
Vidurinė dalis kubo pavidalo su joje iškaltu Lietuvos šaulių sąjungos ženklu: skydu su dvigubu Jogailaičių kryžiumi. Viršutinė pakopa pailga, siaurėjanti į viršų. Joje iškaltas kryžiaus kontūras ir užrašas: „1918–1928 m. švęsdami Lietuvos Nepriklausomybės sukaktuves, ugdykime vienybės ir tautos meilės jausmus. Salantai.“
Statybos darbams vadovavusio Salantų komiteto rūpesčiu, paminklas vietinių meistrų buvo gana greitai pagamintas ir, tikėtina, kad 1928 m. rugsėjo 8 d., kuri prieškario Lietuvoje buvo švenčiama kaip Vytauto Didžiojo karūnavimo diena, iškilmingai atidengtas prie bažnyčios naujai suformuotame skverelyje, pavadintame Šaulių sodeliu.
Statant paminklą, į jo pamatus buvo įmūryta šovinio gilzė su laišku ateities kartoms, kuriame buvo surašytos rėmėjų pavardės, pastatymo data ir kt.
Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminklo Kretingoje šventinimas. Paminklą konsekruoja kunigas pranciškonas Augustinas Dirvelė, 1931 m. Kretingos muziejaus nuotr.
Paminklas buvo aptvertas medine tvorele. Čia buvo švenčiamos tautinės ir valstybinės šventės, ant aukšto stiebo iškeliamos vėliavos. Pokariu, apie 1950 m., paminklas sovietinės valdžios įsakymu buvo nugriautas.
Prasidėjus Atgimimui, Salantų Sąjūdžio grupei nusprendus paminklą atstatyti, pavyko rasti dvi jo išlikusias pagrindines dalis. Viršutinę dalį – obeliską – Žemaitės gatvėje prie pat Gargždelės kapinių išsikūrusioje paminklų meistro A. Donėlos sodyboje, nuošalioje apaugusioje dilgėlėmis vietoje, tarp akmenų, atsitiktinai pastebėjo aktyvus sąjūdietis tautodailininkas Alioyzas Pocius.
O vidurinę paminklo dalį saugojo garsus liaudies meistras salantiškis Petras Kalenda (1904–1986), ją panaudojęs kaip postamentą prie savo namų pastatytai „Palangos Juzės“ skulptūrai. Paminklo dalyje iškaltas Jogailaičių kryžius buvo toliau nuo žmonių akių nusuktas į kiemo pusę ir užtinkuotas.
Nepavykus surasti paminklo postamento, jis buvo naujai pagamintas tuometinio „Alkos“ kolūkio Erlėnų pagalbinių verslų ceche. Paminklą atstatė garsus akmentašys Kazimieras Orvidas, o jis buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas per 1989 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės minėjimo iškilmes.
Apie jubiliejinio 10-mečio paminklo statybą Kretingoje gen. V. Nagevičius tame pačiame „Lietuvos aido“ numeryje rašė: „Vietinis iškilmių komitetas turi skulptoriaus Roberto Antinio pateiktą projektą ir paminklą statys viduryje rinkos aikštės, gražioje medžiais apaugusioje, nugriautos cerkvės vietoje.“
Roberto Antinio (1898–1981) pasiūlytas obelisko formos paminklo projektas, kurį, matyt, ribojo kretingiškių finansinės galimybės, buvo gana kuklus, lyginant su jo paminklais, iškilusiais apskričių centruose Biržuose ir Rokiškyje, kur paminklai buvo gerokai iškilesni, juose panaudotos ir skulptūros.
Dėl įvairių priežasčių šio paminklo statyba užsitęsė apie 3 metus, ir jis buvo atidengtas bei pašventintas 1931 m. į Kretingą atvykusio kunigo pranciškono Augustino Dirvelės. Jį pagamino kretingiškiai akmens meistrai Jonas ir Juozas Akinskai.
Sovietmečiu apgadinto ir iš Akmenos upės ištraukto Kretingos Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio paminklo dalys saugomos Kretingos muziejuje. Autoriaus nuotr. 2020 m.
Paminklas šlifuoto rausvo granito, trijų dalių, obelisko formos su vario lydinio stilizuotų javų varpų reljefiniais papuošimais.
Pagrindiniame fasade vidurinėje dalyje pritvirtinti sukryžiuoti kalavijas ir skydas su Jogailaičių dvigubu kryžiumi, skirti žuvusiems už Lietuvos laisvę, o viršutinėje varinio lydinio – Vytis, skirtas šalies nepriklausomybei. Vidurinėje dalyje pritvirtinta ir memorialinė plokštė su užrašu: „Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti 1918–1928.“
Priešingoje obelisko pusėje viršuje Gediminaičių stulpai, apačioje plokštė su užrašu: „Sustok, praeinąs lietuvi, pagerbk kovojusius dėl Lietuvos laisvės, pagalvok, ar seki jų pavyzdžiu.“
Paminklas Kretingoje, kaip ir šimtai kitų ta proga pastatytų paminklų, simbolizavo kovą už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, tapo prie jų vykdavusių tautinių ir valstybinių švenčių iškilmių svarbia dalimi, pamėgta vieta įsiamžinti fotografijose.
Todėl pokariu sovietinė valdžia, griaudama šiuos paminklus, kaip nepriklausomybės simbolius, neretai stengdavosi juos dar paniekinti, kai vietiniai žmonės, nenustoję tikėti savo valstybės ateitimi, juos siekė išsaugoti ir paslėpti geresniems laikams.
O šių paminklų atstatymas Atgimimo metais simbolizavo šalies valstybingumo susigrąžinimą. Paminklas Kretingoje buvo nugriautas ir paskandintas Akmenos upėje 1948 m., o jo postamentas išliko iki XX a. 8-o dešimtmečio.
1990 m. vasario 16 d. Rotušės aikštėje buvo pastatytas atkurtas paminklas, kai 1989 m., valant Akmenos upės vagą, buvo surastas apdaužytas be papuošimų obeliskas, šiuo metu saugomas Kretingos muziejuje. Atkurto paminklo projekto autorius architektas Edmundas Giedrimas, vykdytojas akmentašys Vincas Stonys, o lieto metalo detales atkūrė kaunietis skulptorius Robertas Antinis (jaunesnysis).
Monumentalaus skulptoriaus Roberto Antinio 1931 m. sukurto paminklo Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui paminėti Rokiškyje nedrįso nugriauti nė sovietinė valdžia. Autoriaus nuotr. 2020 m.
Nepriklausomybės 10-mečio paminklas Palangoje taip niekada ir nebuvo pastatytas, nors Vyriausiasis komitetas kartu su vietos komitetu ir buvo parinkę vietą jam statyti priešais senąją gimnaziją, Liepojos ir Kretingos gatvės susikirtime.
Palangiškiams buvo pasiūlytas inžinieriaus A. Šalkausko sukurto paminklo projektas, bet jis taip ir nebuvo realizuotas dėl nesutarimo su sklypo savininku ir kitų dalykų. Paminklas turėjo būti pastatytas šalia senosios autobusų stoties. Deja...
1928 m. Kretingos miesto taryba, minint Lietuvos Nepriklausomybės 10-ies metų sukaktuves, iškilmingame posėdyje pagerbdama kretingiškius kovotojus už Lietuvos nepriklausomybę daktarą Feliksą Janušį (1867–1920) ir sėkmingai Lietuvos gerovei dirbantį gen. Vladą Nagevičių, nutarė jų vardais pavadinti miesto gatves.
Šiaulių gatvė buvo pavadinta F. Janušio alėja, o Valsčiaus gatvė – gen. V. Nagevičiaus gatve. Taip buvo pagerbtas iškiliausias ir garsiausias XX a. kretingiškis, kurio indėlis į Lietuvos valstybės ir jos gerovės kūrimą dar iki šiol nėra deramai įvertintas.
Iškilus savo ūgiu ir darbu dėl valstybės gerovės – Vyriausiojo komiteto pirmininkas gen. Vladas Nagevičius (kairėje) tarp žinomų to meto Lietuvos žmonių. Šalia jo dešinėje – Ministrų kabineto vadovas Augustinas Voldemaras, kairėje – gen. Povilas Plechavičius ir kiti. Dail. Rimtas Kalpokas. Jubiliejinė litanija. „Naujas žodis“ 1928 m. Nr. 8,
Publikacijoje panaudota Skirmantės Smilingytės-Žeimienės straipsnio „Lietuvos Respublikos 10-ies metų sukaktuvės: 1928 m. valstybinės šventimo programa ir paminklai nepriklausomybei“ medžiaga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą