Pradžia liepos 5 d. "Vakarų ekspreso" numeryje.
Po liepos 10-osios, kai vasaros estradoje tūkstančiams klaipėdiečių buvo pranešta apie Sąjūdžio veiklą ir Klaipėdoje, jo būstine tarsi savaime tapo namelis Vežėjų g. 4, kuriame buvo įsikūręs Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Klaipėdos skyrius.
Šiemet, minint Sąjūdžio įsikūrimo 25-ąsias metines, vienas iš jo idėjų generatorių Arvydas Juozaitis, tuomet dirbęs Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, ironiškai prisipažino, kad, telkiant Sąjūdį, jam algą mokėjo tarybų valdžia. Tą patį galėtų pasakyti ir tuometinė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Klaipėdos skyriaus atsakingoji sekretorė Nijolė Laužikienė, mokslinės terpės darbuotojai Antanas Kontautas, Vytautas Čepas, Eugenijus Gentvilas, Arūnas Acus, Aleksandras Žalys, Vytautas Plečkaitis ir daugelis kitų sąjūdininkų.
Priedangos
N. Laužikienė pažymėjo, kad tiesioginė jos valdžia buvo Vilniuje, tad nuolat Sąjūdžio aktyvistų pilnas namelis tarsi niekam ir nekliudė, tačiau vietinių prievaizdų iš partijos komiteto nestigo.
"Ateidavo, klausinėdavo, ką veikiu. Atsakyti ir parodyti turėjau ką, nes beveik visi sąjūdiečiai buvo ir Vydūno klubo nariai. Greta audringos sąjūdinės veiklos aktyviai padedant Dionyzui Varkaliui bei Vytautui Karčiauskui, sugebėjome surengti ir Klaipėdos senųjų atvirukų, ir tremtiniams, ir kitas parodas. Į jas ateidavo ir saugumiečiai, ir partiečiai. Pasitaikydavo momentų, kai jau galvodavom apie dokumentacijos slėpimą. Jeigu kas nutiktų, buvom sugalvoję ir būdą, kaip apie tai pranešti - būtume skambinę "gydytojui" ir skundęsi pašlijusia sveikata", - pasakojo N. Laužikienė.
Tuomet iš mokslinio vežimo buvo "iškritę" ir A. Acus, A. Kontautas, V. Čepas bei kiti, nes būtent jiems buvo priskirta misija eiti į darbo kolektyvus, kad juose steigtųsi Sąjūdžio rėmimo grupės. E. Gentvilas prisiminė, kad sunkiausia būdavo rusakalbiuose kolektyvuose.
"Čia reikėjo kalbėti ypač subtiliai, o svarbiausia buvo įtikinti, kad niekas kitataučių nei šaudys, nei trems", - sakė jis.
Lietuviškuose kolektyvuose rėmimo grupės burdavosi ir savarankiškai, nereikėjo jokios agitacijos. Bet pasitaikydavo atvejų, kai ir iš lietuviškų kolektyvų skambindavo rėmimo grupės būrimo iniciatoriai ir prašydavo atsiųsti lektorius. Taip buvo vadinami tie sąjūdininkai, kurių misija buvo eiti į darbo kolektyvus.
TIKSLAS. Kai pirmųjų Klaipėdos sąjūdininkų teiravomės, kur link jie tada vedė tautą, daugelis dabar prisipažino, jog aiškios vizijos gal ir nebūta. Didžiausias ir svarbiausias tikslas - nusimesti Maskvos pančius.
Dalyvavo ir masinėse akcijose
Kol klaipėdiečiai sąjūdininkai buvo susikoncentravę į rėmimo grupių steigimą, liepos 20 d. Sąjūdis pradėjo dviračių žygį bei "Roko maršą" per Lietuvą.
1988 m. rugpjūčio 11 d. į Vilnių atvyko įtakingiausias "perestroikos" šalininkas ir Michailo Gorbačiovo sąjungininkas Aleksandras Jakovlevas, kuris Vilniuje prakalbo apie suverenų Lietuvos statusą. Jau po savaitės Lietuvos aukščiausioji taryba įteisino lietuvių kalbą kaip valstybinę bei legalizavo vytį, Gedimino stulpus, trispalvę ir tautinę giesmę.
1988 m. rugpjūčio 23 d. Sąjūdis surengė mitingą Vingio parke, kuriame buvo paminėtas Molotovo-Ribentropo paktas, o Lietuvos laisvės lyga (LLL) Katedros aikštėje surengė bado akciją.
1988 m. rugsėjo 17 d. 20 tūkst. žmonių apjuosė Ignalinos atominę elektrinę - taip buvo siekiama sustabdyti trečiojo bloko statybą.
1988 m. rugsėjo 28 d. LLL surengė nesankcionuotą mitingą Katedros aikštėje, kurį išvaikė sovietiniai milicininkai ir vidaus kariuomenės daliniai. Vėliau šis mitingas buvo pramintas "Bananų baliumi."
Visuose šiuose įvykiuose jau dalyvavo ir klaipėdiečiai. Vargu ar bebus kada atsekta, kas tada autobusus užsakinėjo ir kas juos davė, kas "sėdėjo ant telefonų", palaikydami ryšius su Vilniaus ir Kauno sąjūdininkais, kas - su vietinėmis rėmimo grupėmis, kas ir kaip platino "Mažosios Lietuvos" laikraštį ir "Sąjūdžio žinias".
Kaip įsivaizduota ateitis?
Kai pirmųjų Klaipėdos sąjūdininkų teiravomės, kur link jie tada vedė tautą, daugelis dabar prisipažino, jog aiškios vizijos gal ir nebūta. Didžiausias ir svarbiausias tikslas - nusimesti Maskvos pančius. Žodis "Nepriklausomybė" buvo ištartas tik spalį vykusiame pirmajame Sąjūdžio suvažiavime.
Istorikas Vygantas Vareikis yra sakęs, kad pagrindinius idėjinius impulsus dažniausiai generuoja humanitarai, o technokratai siekia daryti įtaką praktiniam valstybės valdymui. Natūralu, kad ir Sąjūdis iš pradžių buvo kultūros žmonių projektas.
Sąjūdžio Klaipėdos skyrius savo veiklą organizavo keliomis kryptimis. Viena iš jų - idėjų sklaida spaudoje (su Sąjūdžio vėliava atsirado populiarioji "Mažoji Lietuva"). Kitos - protesto akcijos, kontaktai su komunistinės valdžios struktūromis. Klaipėdoje tai įvyko natūraliau negu kituose Lietuvos miestuose galbūt todėl, kad miesto vadovai širdimis jautė esą ne tiek komunistai, kiek klaipėdiečiai.
Pradinėje Sąjūdžio brendimo stadijoje būta ir savotiškų svaičiojimų apie protėvių didybę, pasiūlymų kasinėti Kaliningrado sritį joje ieškant tų didybės pėdsakų. Ne vienas Klaipėdos sąjūdininkas save liūliavo praeities didybės, o ne Lietuvos ateities kūrimo vizijomis.
Kai tada su redakcijos užduotimi teko nueiti į vieną Klaipėdos sąjūdininkų konferenciją, vykusią Statybos tresto kultūros namų salėje, pasijutau tarsi garsiojoje Antono Čechovo "Palatoje Nr. 6". Kai kurie sąjūdininkai kalbėjo apie Rainius, kai kurie apie KGB, treti bandė kalbėti apie finansus. Ir tik A. Acus ir A. Gazarianas bandė nuleisti ant žemės, kalbėdami apie "perestroiką" savivaldybėse, tuo metu dar tebevadintose vykdomaisiais komitetais. Bet to daugelis girdėti nenorėjo ir blaivieji balsai buvo kone nušvilpti.
NEBEUŽTVENKSI UPĖS. Į mitingus vasaros estradoje gužėdavo dešimtimis tūkstančių.Albino STUBROS nuotr.
Bus daugiau
Rašyti komentarą