Pavasarį, kuomet medžiai dar be lapų, o saulutė vis drąsiau šypsosi nepraleiskime progos Velykiniam stalui prisileisti sulos - medžių sulčių. Tačiau nepamirškime, kad tam taip pat galioja taisyklės - Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka.
Tad šia pavasario tema "Šilokarčema"
nutarė pakalbinti Šilutės miškų urėdijos vadovą Steponą Bairašauską.
Senovinis lietuvių gėrimas yra beržų ir klevų sula, leidžiamas anksti pavasarį, dar nesprogus medžiams. Ją gerdavo šviežią ir prisiraugdavo vasarai: supildavo į kubilus, dėl skonio įdėdavo serbentų ar ąžuolo šakelių, kartais apynių ir užpildavo avižomis, kad sudygusios neleistų sulai pridulkėti ir gesti. Per Velykas ant stalo šalia pagrindinio Velykų simbolio - margučių ir vadinamos "Velykų Bobos" stovėdavo ąsotis su beržo ar klevo sula.
Pagal senas tradicijas pavalgius šventinis stalas nėra nukraustomas, o margučiai ant jo privalo puikuotis dieną naktį iki pat Atvelykio. Dažnai ir po savaitės buvo valgomi tie patys kiaušiniai ir tik jų pritrūkus kartais keletas buvo nudažoma iš naujo, tačiau jau be ilgojo šeimyninio ritualo, o tiesiog sumetant į puodą su svogūnų lukštais.
Sula - tam tikros iš beržų ir klevų gaunamos sultys - medžių kraujas. Iš tiesų - tai maistinių medžiagų, sukauptų medžių šaknyse, tirpalas, kuris pavasarį perduodamas po žiemos atsigaunančio medžio vainikui.
Pavasarį kai kurie medžiai - beržai, klevai - teikdavo sulos. Net iš senų laikų turime patarles: yra sulos - nėra duonos, yra duonos - nėra sulos. Tai liudija, jog sula būdavo svarbi atgaivos priemonė iki atsirandant kitiems maisto šaltiniams.
Nors sula yra senovinis lietuvių gėrimas, tačiau vos tik pradėję pašnekesį su urėdu S. Bairašausku sužinojome, kad miškininkai netoleruoja sulos tekinimo (verslo) valstybiniuose miškuose. Tam galioja tam tikros taisyklės - Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarka.
"Kažin ar toks verslas atsiperka? Pažiūrėkit sodybose, kur buvo tekinama sula, visi medžiai turi puvinį, o, pavyzdžiui, klevų suloje yra vos apie 4 procentai, beržų tik 1-2 procentai ištirpusio cukraus, tai beveik kaip distiliuotas vanduo", - tikino urėdas.
Tad, panorėjusiems valstybiniuose miškuose prisileisti medžių kraujo Velykiniam stalui, reikia gerai pagalvoti, ar jums "kraujo nenuleis" miškininkai už medžių žalojimą.
Fiziniai ir juridiniai asmenys bei įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, pažeidę Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos reikalavimus, užsitraukia baudą: piliečiai - nuo 25 iki 1 000 Lt, pareigūnai - nuo 500 iki 1 000 Lt.
Privačių miškų ir žemių savininkams, leidžiantiems sulą asmeniniam naudojimui, minėti apribojimai netaikomi.
Norintiesiems leisti sulą būtina laikytis Laukinės augalijos išteklių naudojimo tvarkos. Joje nurodyta, kad sulą leisti galima iš tų medžių, kurie bus kertami ne vėliau kaip po penkerių metų ir ne plonesnių kaip 20 cm skersmens. Jeigu medžiai bus nukirsti ne vėliau kaip po metų, sula gali būti leidžiama ir iš plonesnių medžių. Iš šiaurinės pusės, kur bus gręžiama skylė, leidžiama nepažeidžiant luobo nudrožti žiauberį. Skylės sulai leisti gręžiamos ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus. Skylių skersmuo neturi būti didesnis kaip 2 cm, o jų gylis medienoje - 3 cm. Į skyles įstatomi mediniai latakėliai, kuriais tekės į indą medžio sultys. Tarpai tarp skylių turi būti ne mažesni kaip 10 cm.
Baigus leisti "kraują", skylės turi būti užkemšamos mediniu kaiščiu ir užtepamos moliu, specialiu sodo tepalu ar derva, kad medis būtų apsaugotas nuo ligų.
Tinkama gėrimui sula pradeda bėgti vidutinei paros temperatūrai pakilus iki 4-6 laipsnių C, tokia sula bėga 1-2 savaites, ir baigia, kuomet išsprogsta pumpurai. Klevai sulą ima duoti maždaug savaitę anksčiau nei beržai. Lietuvoje tinkama gerti klevų ir beržų sula, nes kitų medžių syvai turi kartoką skonį.
Nuo senų laikų žinoma, jog pavasarinėje beržo suloje yra labai daug vitaminų ir ją gerti sveika. Tačiau, kad nedingtų visos vertingos sulos savybės, būtina žinoti kada, kaip ir kur ją rinkti. Nepatartina rinkti netoli kelių.
Kaip sakoma: sula - ne tik gėrimas, bet ir vaistas, padedantis iš organizmo pašalinti susidariusius akmenis, toksinus, šlakus, druskas. Sula gydo inkstų akmenligę, gerina sergančiųjų reumatu, tuberkulioze savijautą, gerina medžiagų apykaitą organizme, stiprina žmogaus organizmą. Suloje yra nemažai svarbių mineralinių medžiagų - kalio, kalcio, geležies, vario.
Gaila, kad, pasiteiravę Šilutės vaistinėse, šio nuostabaus vaisto neradome.
Šviežia beržų sula gydo skrandžio žaizdas, galvos skausmus, bronchitą, kosulį, skorbutą, kepenis, padeda sergant inkstų akmenlige, reumatu, radikulitu, artritu ar podagra. Reguliuoja medžiagų apykaitą, bendrai stiprina ir valo organizmą, skatina audinių regeneraciją. Taip pat naudojama trūkstant vitaminų.
Kad sula teiktų naudos gydant ligas, reikia išgerti apie 2 litrus per dieną. Kitais atvejais geriama po stiklinę 3 kartus per dieną likus pusvalandžiui iki valgio.
Jei negersite šviežios sulos iš karto, norėdami ją išsaugoti kuo ilgiau, tuomet užsukite stiklainį ir laikykite jį šaldytuve, tačiau ilgiau nei 2-3 dienas sulos geriau nelaikykite, nes ji gali iš gydomojo gėrimo virsti nuodais. Jei beržų sulą užkonservuosite, tuomet galėsite ją laikyti keletą mėnesių.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą