Praėjusią savaitę rašėme, kaip sausio 28-osios vakarą, netoli Saugų gyvenvietės įvyko skaudi avarija. Nepastebėjęs kelyje sustojusio sunkvežimio, Klaipėdos rajono gyventojas, vairuodamas automobilį „MB“ trenkėsi į jį ir mirtinai sužalojo VĮ Šilutės miškų urėdija miškininką Vaidą. Iš karto po laidotuvių į redakciją kreipėsi mirusiojo artimieji, kurie skundėsi, kad miškų urėdija, prižadėjusi pasirūpinti Vaido laidotuvėmis, nepasirūpino jomis taip, kaip reikėjo. Tačiau, ar iš tikrųjų viskas buvo taip, kaip pasakojo artimieji?
Žuvusiojo artimųjų versija
Nelemtąjį vakarą Vaido, grįžtančio namo, taip ir nesulaukė jo gyvenimo draugė Rasa. "Man paskambino ir pasakė, kad jis mirė. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti… Deja, tai buvo tiesa…”, - skaudžius išgyvenimus prisiminė Rasa.
"Įmonės, kurioje dirbo Vaidas, urėdas Stepas Bairašauskas mums pasakė, kad pasirūpins visomis laidotuvių išlaidomis. Sakė, kad skirs pinigų tiek, kiek reikės”, - teigė Rasa.
"Aš, kalbėdamas su urėdu, jam pareiškiau, kad jis privalo palaidoti taip, kaip priklauso, nes Vaidas žuvo darbo metu, - sakė kartu buvęs Bronius Antužis. – O jis man pareiškė, kad aš ant jo nešaukčiau”. Žinoma, įmonė turėjo savo darbuotoją pristatyti iš ten, iš kur ir paėmė. "Juk jie privalo pasirūpinti, kad degalų užtektų. Jei nebūtų baigęsi degalai, nebūtų ir šios nelaimės. Kai aš jiems pasakiau apie tai, man asmeniškai atsakė pats urėdas, kad jie esą neturi tiek lėšų”, - pasakojo B. Antužis.
Artimieji taip pat susisiekė ir su avariją sukėlusiu Klaipėdos rajono gyventoju. Pasak jų, vyriškis labai išgyveno dėl to, kas atsitiko, siūlėsi padėti, prisidėti prie laidojimo išlaidų. "Tačiau urėdija pasakė, kad jie viskuo pasirūpins, apmokės ir dar liks pinigų”, - sakė Vaido gyvenimo draugė Rasa.
"Viskas prasidėjo tada, kai kūnas iš Klaipėdos buvo parvežtas į Šilutę. Ir vadovauti pradėjo Regina Mauricienė – urėdijos profsąjungos pirmininkė, - toliau pasakojo B. Antužis. – Ji visur kartu ėjo, karstą išrinko ji, tai aš jai ir sakau - jūs laidojate ar artimieji? Jie turi rinktis, kas patinka, o ne kas jums pigiau. Jei taip, tai tada mes patys viskuo rūpinamės”.
"Mirties liudijimą išplėšė man iš rankų, kad nei aš, nei brolis negalėtume pasiimti pinigų”, - sakė Rasa.
Su jais kartu buvęs B. Antužis R. Mauricienės pasiteiravo, kiek gi miškų urėdija prisideda prie laidotuvių. "Ji man atsakė, kad skiriamas trijų mėnesių atlyginimas. Tai gerai, trijų mėnesių atlyginimas išeina 2 400 Lt, prisidėjo Savivaldybės skiriami 1 040 Lt, parėmė avariją sukėlęs žmogus. Ir mes nusprendėme, kad viskam užteks, ir bus gražios laidotuvės“, - dėstė B. Antužis.
"Prižadėjo ir autobusiuką iš Verdainės laidojimo namų nuvežti artimuosius iki Saugų bažnyčios, kur buvo laikomos šv. Mišios, tačiau jo nebuvo. Kai palaidojo Vaidą, net žvakelės neuždegė, o tik R. Mauricienė su voku vaikščiojo ir iš darbininkų rinko pinigus, net gedulingų pietų nebuvo, - teigė Rasa. – Tik staigiai Vaido brolį Audrių tempėsi į seniūniją susitvarkyti reikalus“.
Paskui velionio artimieji prisiminė, jog abiem broliams buvo išmokėta po 130 Lt.
Štai taip apie laidotuves pasakojo žuvusiojo artimieji, tačiau susisiekę su Šilutės miškų urėdija išgirdome visai kitokią versiją.
"Viską padarėme taip, kaip reikėjo"
Miškininkų sunkvežimis pasibaigus degalams sustojo kelyje. Kol buvo pilami degalai, pasak liudytojų, miškininkai išlipo iš sunkvežimio parūkyti. Prisipylus degalų visi lipo atgal į sunkvežimį, Vaidas lipo paskutinis. Nuo Klaipėdos pusės atvažiuojančio automobilio vairuotojas nepastebėjo stovinčio sunkvežimio, nesuspėjus sustabdyti, mašina trenkėsi į jį ir mirtinai prispaudė Vaidą. ,,Šilokarčema” susisiekė su urėdu Stepu Bairašausku ir paklausė, kodėl atsitiko taip, kad automobiliui baigėsi degalai, nes šis klausimas kilo ir velionio artimiesiems. "Čia vairuotojas turėjo tuo pasirūpinti. Jis turėjo degalus su savimi, jei jie baigėsi, jis ir sustojęs pylėsi juos. Šiuo metu vyksta tyrimas, kuris išaiškins kaltus”, - sakė urėdas.
Regina Mauricienė, sužinojusi, jog artimieji nepatenkinti jos suorganizuotomis laidotuvėmis, negalėjo sutramdyti ašarų. „Aš dieną prieš tai buvau palaidojusi savo mamą ir sužinojau, kad atsitiko tokia skaudi nelaimė – žuvo Vaidas. Manęs paprašė, kad pasirūpinčiau tomis laidotuvėmis, tai aš ir stengiausi iš visos širdies. Skaudu, kad dabar taip atsidėkota, - susijaudinusi pasakojo Regina. - Aš nieko nedariau be Vaido artimųjų. Tiek karstą, tiek rūbus išrinkome kartu. Siūliau, kad laidojimo namuose jie pasiimtų didesnę salę, bet jie atsisakė. Nė vienas centas be jų žinios nebuvo išleistas. Yra visi kvitai".
Kai paklausėmė dėl gedulingų pietų, kodėl jie nebuvo užsakyti, R.Mauricienė atsakė: „Niekas jiems nežadėjo gedulingų pietų, net nebuvo tokios kalbos. Kai iš Savivaldybės pasiėmėme pinigus, aš jiems sakiau, kad nupirkime užkandžių, bet jie pasakė, kad jiems nieko nereikia“.
Vaido artimieji skundėsi, kad nebuvo suorganizuotas autobusiukas nuvežti žmones į bažnyčią. "Jiems buvo daug kartų sakyta, kad autobusiukas bus iš Saugų bažnyčios į Šilutės laidojimo namus ir iš ten - į kapines. Į Mišias jie turėjo atvažiuoti patys. Buvo daug giminaičių, jei jie patys transporto neturėjo, galėjo su kuo nors atvažiuoti. Likus 10 minučių iki Mišių pradžios, jie man paskambino, kad neturi su kuo atvažiuoti, bet aš jau nebebūčiau galėjusi sulakstyti per tokį trumpą laiką”, - sakė R. Mauricienė.
Dar vienas klausimas, kurį norėjo išsiaiškinti velionio artimieji – kodėl buvo renkami pinigai iš darbininkų dar kapinėse, vos spėjus palaidoti žuvusįjį.
Regina Mauricienė: "Mes pinigus rinkome kaip ir kiekvienoms laidotuvėms, buvo surinkti 420 Lt. Kapinėse niekas nieko nerinko, rinkome darbovietėje, visai kita mūsų darbuotoja juos surinko.
Didžiausių priekaištų visuomet turėjo B. Antužis, kuris net nėra mirusiojo giminė. Jis net laidotuvėse nedalyvavo. Galite daryti akistatą, pasikviesti liudininkų, aš drąsiai galiu dalyvauti. Aš norėčiau dabar su jais susitikti ir tegul jie patys man tai pasako. Aš tikrai nenoriu meluoti, sakau viską, kaip buvo”.
Visus šiuos žodžius patvirtino jau kitą dieną į redakciją atėję trys mirusiojo bendradarbiai. "Pinigai buvo renkami kitą dieną po avarijos”, - sakė visi trys darbininkai.
"Mes suradome duobkasius, o Regina rūpinosi juo kaip sūnumi. Visos jų kalbos yra didžiausias šmeižtas”, - sakė Audrius Andriuška. - Aš nesuprantu, ko jie nori. Buvo bažnyčia, orkestras, kunigas ir Mišias laikė, ir į laidojimo namus atvažiavo, duobė iškasta, papuošta, ir trisdešimtinės jau yra užpirktos. Laidojome kaip artimą”.
Taip pat Vaido artimieji nutylėjo ir kitą dalyką – tai, jog broliui Audriui urėdijoje buvo pervesta į banko sąskaitą apie 1 000 Lt (t. y. nepanaudotų atostogų pinigai), o po 130 Lt jiems išmokėjo, nes tie pinigai liko nuo laidotuvių.
"Jie patys norėjo visko kuo pigesnio, net orkestro nenorėjo antrai dienai užsakinėti”, - pasakojo Regina.
Sužinojęs apie Vaido sugyventinės ir kito brolio Audriaus bei B. Antužio kalbas, į redakciją atvyko brolis Vidmantas. ,,Tas Antužis čia viską prišnekėjo, ir šiandien buvo pas mane atvažiavęs, grasino, kad nevažiuočiau į redakciją. Vaidas buvo geriausiai palaidotas. Juk pati Vaido draugė Rasa, sakė, kad jokio maisto nereikia”, - prisiminė mirusiojo brolis Vidmantas.
Pakalbinome ir Saugų seniūnę Anastaziją Oželytę, kuri negailėjo gražių žodžių Šilutės miškų urėdijai bei visiems Vaido bendradarbiams. ,,Laidotuvės buvo labai gražios, viskuo buvo pasirūpinta, visi jas gyrė. Aš nesuprantu, ko jie dar nori. R. Mauricienė nuoširdžiai viskuo rūpinosi ir viską padarė teisingai”, - teigė A. Oželytė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą