Kuliuose - akmens tvirtumo, medžio gajumo žmonės

Manoma, kad miestelio pavadinimas galėjo kilti nuo žemaitiško žodžio "kūlis" (akmuo) arba kulis (juodadarbis), nes viduramžiais miestelyje prekiauta anglimi. Šiandien nepakitusia žemaičių dounininkų tarme kalbantys kuliškiai savo darbais kasdien gražina miestelį, net ir sulaukę garbaus amžiaus.

Archeologiniai radiniai liudija Kulius buvus akmens amžiaus gyvenviete. 1644 m. pastatyta bažnyčia. XVIII a. Kuliai priklausė jėzuitų vienuoliams.

Miestelyje augo ir mokėsi rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, 1898-1901 kunigavo rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Šiandien Kulius puošia 1900 metais pastatyta bažnyčia, garsina kraštotyros muziejus ir folkloro ansamblis "Vaisgamta".

Antras medžio gyvenimas

Barboros Mockienės sodyba ne kartą buvo pripažinta viena gražiausių Lietuvoje. Apsilankę jos virtuvėje ir kambariuose matėme aibę dėžėse pasėtų sodinukų, netrukus prigysiančių kieme. Šeimininkė prisipažino, kad jos silpnybė - begonijos.

Kai ponios Barboros gimtąjį kaimą nusiaubė melioracija, su jau sunkią širdies ligą turėjusiu artoju vyru ją kolūkio valdžia atkėlė į Kulius. Po langais tyvuliavo tvenkinys, kuris po didžiojo miestelio gaisro buvo padidintas. Buvusi kiaulių fermos vedėja, pagarsėjusi gera širdimi ir visoms padėdavusi, dar ir drabužius siūdavo fermos darbininkėms.

"Kiekvienam skirta sutikti savo žmogų. O kai myli, esi kantrus ir atlaidus", - sakė kaip jaunavedžiai burkuojantys ponai Petronėlė ir Jonas Juškos.

Anuomet buvo tik viena poilsio diena per savaitę ir trumpos atostogos, tad išėjus pensijon, atsirado laiko puoselėti sodybą. Ir nors moteriai jau 77-eri, ji iš rankų nepaleidžia rankdarbių - išsiuvinėjo, mezgė paveikslus, vėrė juos iš karoliukų. O paskui jos sūnus(dabar jau amžinatilsis), užkrėtė motiną medinių stebuklų meistravimu. Ponios namuose - gamtos išdaigų muziejus: iš medžių šaknų, šakų ir kamienų sukurta miško žvėrių ir paukščių, pagoniškų dievybių, žalčių. Barboros daržinė užversta didžiuliais gumbuotais kelmais, iš kurių atsiradusios fantastinės būtybės ras savo vietą po saule arba Mockienės kieme, arba iškeliaus į užjūrį - ne vieną kūrinėlį iš lietuviško alksnio ar beržo išsivežė Kuliuose viešėję ir Barboros darbų parodas matę amerikonai, vokiečiai, švedai.

Moteris džiaugiasi, kad turi labai gerą marčią, kuri ir parūpina jai medinukų, ir padeda juos paversti meno dirbiniais. Kad jie nepapilktų, tenka nulakuoti.

"Kartais galvą reikia pasukti, galvojant, kas iš to medžio išeis. Bet man tai mielas užsiėmimas, kaip ir sodininkystė", - sakė moteris.

Ant aukščiausios kalvos

Plačiai bešypsantį ūkininką Algirdą Kniukštą užklupome už geltono turkiško mokyklinio autobusiuko vairo, į kurį klegėdami rinkosi mandagūs mokinukai ir sėdo į "savo" vietas.

"Žiemos keliai ir žvyrkeliai slidūs, kartą per plikšalą apsisukau ir grįžau be vaikų - kai užpustė, vaikai tris dienas į mokyklą nėjo", - sakė vairuotojas, kurį vairuojantį kalbinti nevalia, bet kol stoviniuoja, visuomet spėja paguosti dvejetą gavusį vaiką.

"Retai bevaikštau po mišką. Medinukais mane aprūpina geroji marti", - sakė Barbora Mockienė.

Jis didžiuojasi, kad jau ketvirta Kniukštų giminės karta gyvena Kuliuose, vienas jo protėvių buvo kalvis, savo darbus veždavęs parduoti į Plungės turgų. Kitas bočius kirto miškus ir vežė medieną į aukcionus Klaipėdoje. Algirdas namą pasistatė šalia tėvonijos - ant aukščiausios Kulių kalvos, nuo kurios akimis aprėpia visą miestelio panoramą. O joje, beje, gausu koplytėlių.

Algirdas ūkininkauja 83 hektarų žemėje, augina grūdines kultūras ir karvių bandą. Džiaugiasi gavęs Europos paramą - iš pradžių įsigijo melžimo įrangą, neseniai - modernų traktorių su kondicionieriumi, kurio vairą, sako, sukinėja vienu pirštu.

"Nepalyginsi su buvusiu traktoriumi - dulkės ir triukšmas vargino, rankų pirštai drebėdavo iš nuovargio ir įtampos", - sakė ūkininkas, neturintis laisvadienių ir kasryt atsikeliantis penktą valandą.

Jis pasidžiaugė, kad atėjus naujam žemės ūkio ministrui buvo supaprastintas paramos gavimas, nebereikia daryt verslo projektų, kuriuos nelengva buvo paruošti ir diplomuotam žemės ūkio specialistui.

Neturi jis laiko rašyti memuarus, nors vaizdingai pasakoja apie tuos pusantrų metų, kai šturmo desantininku tarnavo Afganistane, prie pat Pakistano sienos.

"Žuvo pusantro šimto karių, būdavo, išvažiuoji į operaciją, ir žinai, kad garantuotai joje vėl žus keliolika draugų, kai kurie liks suluošinti, be kojų, be rankų. Tris kartus persirgau gelta, bet minos ir kulkos mane aplenkė. Kartą išgąsdino į palapinę įpėdinęs varanas", - prisimena "afganas", dabar laikomas rezistencijos dalyviu. Bent jau sveikatos draudimą gaus, gal prie pensijos bus pridurta.

"Dabar mano artimiausias uždavinys - pastatyti savo sklype galingą vėjo jėgainę, kuria ir savo namą šildysiu", - sakė ūkininkas, su žmona mokytoja nuo darbų ištrūkstantis į Palangą arba Klaipėdą pasižmonėti.

"Man patinka kelis kartus per dieną vežioti į mokyklą vaikus. Jie tokie linksmi ir madagūs", - gyrė Algirdas Kniukšta.

Dabar jau ruošiasi sėjai, kurią, jeigu žemė išdžius, tikisi pradėti balandžio viduryje. Būtume dar ilgai mėgavęsi šiltu pokalbiu, jeigu ne kelionei autobusiuku susiruošę pradinukai.

"Meilė trunka šimtą metų"

Tvirtina sidabragalvė Petronėlė Juškienė, sukiodamasi virtuvėje apie savo gyvenimo žmogų Joną, kuriam šią gegužę sukaks 103 metai. Moteris eina 87-us metus. Jie abu - iš dvylikos vaikų šeimų kilę, o patiems neteko laimės susilaukti net vienturtėlio. Dėl to moteris kaltina dešimtį Buriatijoje tremtyje išvargtų metų. Tačiau dukterį senukams atstoja Petronėlės užauginta dukterėčia.

Juodu supiršo kaimo išminčius, kai samdinė buvo jau įsirpusi nuotaka - dvidešimt penkerių.

"Laisvoj Smetonos Lietuvoj "slūžijau" pas ūkininkus - roviau linus, sėjau ir kūliau, nebuvo anuomet mašinų. Dar ir drabužius nusiausdavau. Metų pabaigoje mokėjo po 200 litų. Aš nėjau prie prastų gaspadorių - jeigu prastai maitino, man netiko, po dviejų dienų išeidavau. O pas gerus gaspadorius minutės tikslumu kėlėme, pietavome prie gausiai apkrauto stalo ir gulėmės, vos saulei leidžiantis. O kai ištekėjau, vyras dirbo kalvėje - iki jam suėjo 80 metų. Ir tremty jam teko krapštytis su geležimis, su traktoriais", - pasakojo moteris.

62 metus Juškai gyvena kartu ir sako, kad nebuvo rimtai susibarę. "Aš niekuomet nešokau vyrui į akis, bet nė vienas kito ir po padu nelaikėm. Nežinojau, kai apsiženijau, kad vyrui reikia drausti šnapsą gerti. Atsigers, būdavo, kiek reikia, ir vėl dirba", - sėkmingų vedybų receptą iškloja moteris. Pasigiria, kad jos žmogus keturiolika vaikinų išmokė kalvio amato, tik jie jau visi išmirę.

Beje, ponas Jonas giliai tikintis, kol paėjo, nė vieną sekmadienį mišių nepraleido. "Kas Dievui ištikimas, tas ir žmonai", - vėl juokauja Petronėlė.

Ji sako, kad ponas Jonas neseniai iš daktarų parvažiavo - sveiki visi vidaus mechanizmai, tik kiek susidėvėję. Kerta mėsą jis, net ausys linksta, beje, tik prieš metus klausa nusilpo, iki šimto metų kalbantis nereikėjo šaukti. Ir charakteris nepasikeitė, kas vakarą pokštauja, žiūri abu televizorių, juos linksmina politikų peštynės. "Juk žinai, kad tikintys žmonės yra linkę į dešinę, nė vienas - į kairę", - apibūdina savo politines pažiūras.

Praėjusį rudenį ponas Jonas aparė ir apsėjo savo žemelę, todėl jų aruodas vis dar pilnas daržovių. Sode vasarą sirps vyšnios.

"Nu tu pasakyk, iš kur ta jo stiprybė? Ir aš nepasiduodu - siuvu, mezgu, bet dirbti jau nebenoriu. Kai abudu dirbom, nebuvo laiko pasišnekėti, todėl dabar visą gyvenimą apšnekam - nuo vaikystės. Bėdas ir džiaugsmus suskaičiuojam. Dabar vienas kitą mylim globodami, kad nenuvirstų kuris, nesusidaužtų. Jauniems ir jausmams išlieti nebuvo laiko. Tikrai, vaikeli, ta meilė šimtą metų trunka", - sakė Petronėlė, pasidžiaugusi, kad trys jos seserys gyvena kaimynystėje.

Ivona ŽIEMYTĖ