Mažoji Lietuva: genocidas ar karo nusikaltimai

Rytų frontui priartėjus prie Rytprūsių, į Vokietiją buvo evakuota apie 90 procentų civilių Klaipėdos krašto gyventojų. Likusiųjų laukė pragaras. Buvo leista žaloti, žudyti senius ir vaikus. Per dvi savaites, kol anuometis Tarybų Lietuvos Komunistų partijos vadovas Antanas Sniečkus susigriebė, buvo išardytas Klaipėdos siauruko geležinkelis, vos nebuvo išardyta laivų statykla.

Apie tai "Vakarų ekspresui" papasakojo tų įvykių liudininkas profesorius, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dailės katedros vedėjas Linas Julijonas Jankus.

Išgelbėjo klastotės

1944-1949 metais Karaliaučiaus krašte žvėriškai išžudyta per 300 tūkst. civilių gyventojų.

"Užėjus sovietams Klaipėdos kraštas dvi savaites turėjo Vokietijos statusą, kuris leido kariams siautėti. Žiaurumai aprimo tik įrodžius, kad iki 1939 metų vokiečių okupacijos buvo Lietuva", - pasakojo L. J. Jankus, kurio tėvai, medicinos sesuo ir mokytojas, buvo šių įvykių liudininkai, puikiai mokėję vokiečių kalbą, o ir jis pats girdėjo šiurpius nukentėjėlių pasakojimus.

Pokalbininkas matydavo kaime vaikštant moterį nuoga krūtine. Kai buvo 14-os metų, ją ir jos motiną išžagino 24 kareiviai. Motina mirė, o Lena išprotėjo.

L. J. Jankus girdėjo gyventojų pasakojimus, jog 1944 m. spalio 9 d., verždamiesi prie Kuršmarių, pulkininko I. Petrovskio 159 tankų brigada ties Šilute pasivijo Šilutės-Klaipėdos plentu traukusią pabėgėlių vežimų virtinę ir negailestingai sutraiškė ją šarvuočiais.

"Pabėgėlius iš Rytprūsių, Kaliningrado krašto našlaičiais likusius vaikus, kurių tėvai buvo žvėriškai nužudyti, vadino vilko vaikais. Jie atrodė išties baisiai: išsekę, išbadėję, aptekę utėlėmis, žaizdoti, ligoti. Ūgesni vaikai ant rankų nešėsi kelerių metų vaikus. Mano tėvai ir kiti kaimiečiai jiems prikraudavo pilnas terbas maisto, aprengdavo, o kartais priglausdavo", - pasakojo pokalbininkas, patvirtinęs, kad viskas buvo taip, kaip parašyta pabėgėlių liudijimus surinkusios Ruth Kibelkos knygoje "Vilko vaikai".

Kai kurie vilko vaikus priglaudę kaimiečiai versdavo sunkiai dirbti, už jų dingimą, elgetavimą ar nužudymą niekas neatsakė. Kai vėliau "vilkiukai" privalėjo eiti į mokyklą, ten juos vadino fašistais, fricais, pakeliui į namus pjudydavo šunimis. Dar didesni kankinimai ir patyčios jų laukė, kai pašaukdavo į tarybinę armiją.

Pasakotojo tėvą Stanislovą Izidorių sovietai taip pat būtų sušaudę kaip buvusį Lietuvos kariuomenės karininką, tarnavusį ir generolo Povilo Plechavičiaus rinktinėje. Tačiau vietiniai gyventojai jo neįskundė, išgelbėjo ir prieš vestuves suklastoti dokumentai: vietoje bajoriškos Jankevičiaus pavardės užrašė Jankaus pavardę.

Pasak L. J. Jankaus, atgavus Lietuvos statusą klaipėdiškiams teko dirbti priverstinius darbus, jie buvo diskriminuojami gaunant žemę, ieškant darbo. Kultūros istoriko Artūro Hermano skaičiavimais, per 5 000 klaipėdiškių buvo ištremti į Sibirą, tačiau Klaipėdos krašte niekas taip nebadmiriavo ir nedrebėjo dėl savo gyvybės, kaip Karaliaučiaus krašto gyventojai.

Pasitaikė geri rusai

Pangesuose (Priekulės seniūnija) prieš 78 metus gimusi Rūta Kristaitienė nebuvo iš turtingų lietuvininkų. Būdama trejų metų neteko mamos, netrukus mirė globėja, vėliau - ją auginusi pamotė.

"Kai užėjo rusai, gyvenau jau Pjaunuose, man buvo 14 metų. Gražiai raudono mūro namuose gyveno ūkininkai Padagai, Griniai, keturiais arkliais kinkytu vežimu važinėdavo. Visi mano kaimynai, Puodžiai, Šūdnagiai kalbėjo lietuviškai, bet ta kalba buvo savita, mes vadinome ją būriška.

Rytų frontui priartėjus prie Rytprūsių, į Vokietiją buvo evakuota apie 90 procentų civilių Klaipėdos krašto gyventojų.

Pamačiau rusų tankus, paskui kuriuos važiavo virtuvės ant ratų. Kareiviai užeidavo pas mus išgerti, kartą penkiese pernakvojo, atsinešdavo žuvies, ir kai mes ją nuvalydavome, sėsdavome prie bendro stalo", - sakė Rūta. Rusai nieko iš Pjaunų kaimo gyventojų nepagrobė, karininkas neleido jų skriausti. Pokalbininkė prisiminė, kad kaimynei kareiviai net puodus šveisti padėjo. Tačiau visai netolimame Padaigų kaime buvo išprievartauta jauna mergina.

"Vaikutis prašo žudyti vokiečius"

"Antanas Venclova ironiškai pastebėjo, kad raudonarmiečiai ausų nepjaustė, bet Karaliaučiuje jie kalė moteris prie daržinių durų", - rašė buvęs Mažosios Lietuvos fondo valdybos pirmininkas ir rezistencinio sąjūdžio dalyvis Ansas Lymantas (1921-2002), rinkęs lietuvininkų rašytinį palikimą. Jį skelbė savo redaguojamuose lietuviškuose laikraščiuose jau gyvendamas Vokietijoje, vėliau - JAV.

A. Lymantas pripažino, jog nė viena armija negali būti tikra, kad jos eilėse neatsiras nusikaltėlių, kurie karo metu, atsidūrę ypatingoje išskirtinėje situacijoje, nemėgintų pasiduoti kriminaliniams instinktams. Tokie nusikaltimai vertintini kaip atskiri įvykiai. Tačiau tai, kas vyko Mažosios Lietuvos kaimuose, nebuvo atskirų asmenų nežmoniškas spontaniškas elgesys, nes sovietų politinė ir karo vadovybė tikslingai skatino nekaltų žmonių skerdynes ir sadistines seksualines orgijas. Buvo siekiama Rytprūsius "apšvarinti" nuo jų senųjų gyventojų, kad konferencijų ir sferų pasidalijimo metu Josifas Stalinas galėtų pareikšti, jog Rytprūsiai karo eigoje pavirto tuštuma ir jokia problema dėl buvusių gyventojų nebeegzistuoja.

Beje, J. Stalinas po karo Vladimiro Lenino ordinu apdovanojo rašytoją ir žurnalistą Ilją Erenburgą. A. Lymanas cituoja šio bedieviško agitatoriaus atsišaukimus, skelbtus sovietų dalinių štabams per kurjerius ir per Vilniaus radijo stotį, spausdintus spaustuvėse.

"Mums nieko nėra gražesnio kaip vokiečių lavonai. Žudykite vokiečius! - prašo jūsų sena mamytė. Žudykite vokiečius! - maldauja vaikutis.\' "Sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve, sulaužykite germanų moterų rasinį pasididžiavimą, pasiimkite jas kaip grobį", - tokius I. Erenburgo pareiškimus jo aštrus oponentas maršalas Žukovas suprato kaip armijos demoralizavimą, panikos sėjimą Rytprūsiuose. Ir kiti raudonarmiečiai kariškiai matytus įvykius laikė savo vardo suteršimu.

A. Lymanas aprašė genocido liudininkų papasakotus faktus apie tai, kaip 1944 m. spalio 10 d. generolo Ivano Černiachovskio vadovaujama armija įsiveržė į Klaipėdos kraštą.

Rytprūsiuose, ant per Nemerkiemio kaimą einančio plento, matėsi eilė sutraiškytų vežimų. Po tankų vikšrais pateko ne tik gyvuliai, bet daug civilių, daugiausia moterų ir vaikų. Prie vežimo buvo prikaltos dvi moterys, prie daržinės durų kabojo kraujais aptekusios nukryžiuotos nuogos mergaitės, viename namų buvo žvėriškai nukankintos 72 moterys, senutei kastuvu buvo nunešta pusė galvos. Tarp nužudytųjų buvo daug naujagimių. Kai vokiečiai užėmė kaimą, tarptautinė daktarų komisija, apžiūrėjusi lavonus, nustatė, kad visos moterys ir net 8-12 metų mergaitės prieš mirtį buvo išžagintos.

"Tai buvo karo nusikaltimai"

Vygantas VAREIKIS, istorikas, profesorius, humanitarinių mokslų daktaras
"Seimas spalio 16 dieną paskelbė Mažosios Lietuvos genocido diena, aš manau, kad tai perdėta, sumaišytos kategorijos. Taip, sovietų kariuomenė masiškai vykdė karo nusikaltimus Lietuvoje ir ypač Vokietijoje - žudė, prievartavo civilius. Iljos Erenburgo atsišaukimai, kuriuose raginta nesigailėti nei vaikų, nei kūdikių, vėliau buvo išimti, nes demoralizavo kariuomenę. Kariai nebenorėjo kariauti, jie plėšikavo. Žudė, žagino, žvėriškai elgėsi daugiausia sulaukėję azijiečiai kareiviai. Kai kurie rusų karininkai nei tai darė, nei skatino. Vėliau buvo pradėta juos už tai teisti. Bet klausimas, ar jie norėjo sunaikinti visiškai lietuvininkus kaip tautą ir ar tai buvo genocidas, kaip armėnus turkai norėjo išnaikinti, kaip naciai - žydus? Taip nebuvo. Galima sakyti, buvo genocidas prieš vokiečių tautą, bet ne prieš lietuvių. Didžioji dalis Klaipėdos krašto gyventojų spėjo pabėgti, pasitraukti. 1948-1950 metais 10 000 vokiečių išvažiavo į Vokietiją, lietuvininkai - irgi. Nuo ko bėgo - nuo mirties? Ne. Ieškojo geresnio gyvenimo. Dabar Lietuvoje greit nebeliks lietuvių - ar tai irgi genocidas, ar Andrius Kubilius vykdo genocidą?

Kita vertus, čia sovietų kariai nesielgė taip žiauriai dėl to, kad šis kraštas buvo laikomas Tarybų Sąjungos dalimi, čia buvo A. Sniečkus, kiti partiniai veikėjai, jis nebuvo taip smarkiai niokojamas. Už Nemuno buvo tikroji Vokietija, Rytų Prūsija. Kai sovietai užėmė Kionigsbergą, nuolat vyko moterų prievartavimai. Aišku, kad vokiečiai buvo marinami badu, kai kurie mirė iš bado, niekas į juos dėmesio nekreipė, bet minimaliai maitinimas buvo organizuojamas. Ten buvo sudėtingi procesai, bet sovietai manė, kad tie jų varomi lauk vokiečiai - fašistai. Prisiminkime, kaip vokiečiai elgėsi su rusų karo belaisviais - marino badu, bet ir patys gaudavo minimalų maisto davinį, virdavo negyvus arklius. Po karo vokiečiai Vokietijoje gyveno prasčiau negu lietuviai pabėgėlių stovyklose, nes šiuos maistu aprūpindavo amerikiečiai."

Informacija

Iki 1944 m. Mažojoje Lietuvoje gyveno 2,6 mln. žmonių. Per paskutinįjį II pasaulinio karo pusmetį gyventojų skaičius sumažėjo daugiau nei 4 kartus. 1944-1949 m. Karaliaučiaus krašte žvėriškai išžudyta per 300 000 civilių gyventojų, o dar 100 000 gyvųjų buvo deportuoti. Pirmosios žudynės įvyko spalio 21 d. Nemerkiemyje, kur Raudonosios armijos kareiviai išprievartavo, po to sadistiškai nužudė 72 moteris, net mažas mergaites ir 84 metų senutę. Tūkstančiai Mažosios Lietuvos pabėgėlių nuskendo Baltijos jūroje sovietų torpedoms nuskandinus laivus. Rogių vilkstines bombardavo aviacija. Raudonąjį teroro etapą išgyvenusieji buvo grūdami į Karaliaučiaus, Įsrūties, Prūsų Ylavos, Tolminkiemio koncentracijos stovyklas, kur patyrė patyčias, mirė nuo bado ir ligų.