Neatrastos patirtys vandenų krašte

Baidarėmis per Vakarų Lietuvą

Klaipėdos rajono administracinis centras Gargždai – miestas prie Minijos upės, šalia istorinės ribos su Mažąja Lietuva. Žmonių čia gyventa nuo žalvario amžiaus, o istoriniuose šaltiniuose Gargždai pirmą kartą minimi 1253 m. pasirašytame Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo žemių dalybų akte. Viduramžišką praeitį Gargžduose lig šiol primena gražiai sutvarkytas piliakalnis kairiajame Minijos krante.

Gargždų parkas

Kitąpus upės, jos šlaite XV a. pradžioje įsikūrė Gargždų dvaras. XV–XVI a. dvaras priklausė Žemaičių seniūnams Kęsgailoms, vėliau – baronams[V1]  Rėnė (Rönne). XIX a. I pusėje baronai Rėnė prie dvaro įkūrė angliško (landšaftinio) stiliaus parką. Seniausiems miesto parko medžiams jau daugiau nei 200 metų. Parko senojoje dalyje auga paprastieji skroblai ir baltosios tuopos, mažalapės ir didžialapės liepos, paprastieji kaštonai, klevai ir kitų rūšių medžiai. Naujai suformuota parko dalis leidžiasi į vaizdingą Minijos slėnį, kuriame vasaros metu vyksta daug kultūrinių renginių.

Gargždų parkas

202 km per Vakarų Lietuvos regioną vingiuojanti Minija  svarbi Klaipėdos rajono kaimams, pro kuriuos teka. Ties Pikteikiais, Utriais, Žvelsėnais, Gerduvėnais ir Rudaičiais gausu rekreacijai tinkamų vietų. Tai upės vingiai, senvagės, žaliasis karkasas, paplūdimiai, baidarininkų įlipimo / išlipimo vietos, poilsiavietės. Srauni, vingiuota ir vaizdinga Minija prilyginama kalnų upėms, tad ją renkasi ne tik poilsiautojai, bet ir baidarininkai profesionalai. Vasaros sezono metu, savaitgaliais Minijos upe praplaukia iki 200 baidarių. Populiariausi maršrutai – nuo Kartenos iki Žvelsėnų ir nuo Raguviškių iki Žvelsėnų. Žmonės dažniausiai renkasi pastarąjį, nes kelionė užtrunka tik vieną dieną.

Žymūs akmenys ir medžiai

Atplaukus į Žvelsėnus verta aplankyti kaimą garsinantį riedulį su velnio pėda, kurį vietiniai vadina Lapiškės akmeniu. Akmuo svarbus kaip reikšmingas vietos tapatumo ženklas. Lapiškės akmuo yra Lietuvos gamtos paminklas, jam priskirta valstybinės reikšmės gamtinė vertė.

Lapiškės akmuo

Klaipėdos rajone yra ir daugiau įdomių gamtos paminklų. Dėmesio vertas grybo formos paminklas Akmuo Baravykas Dumpių miške, skirtas šio miško sodinimo XX a. pradžiai pažymėti. Akmenyje iškaltas užrašas vokiečių kalba: „Sodink mišką, nors ir nežinai, kas kada nors jo šešėlyje šoks. Ir pagalvok, žmogau, tai tavo protėviai tavęs nepažinę tau pasodino. Sodinta 1917–1928 m. C. G. Hildendorfo“.  Šoninėje pusėje ant „koto“ iškalta: „Kr. K. Bajorai 1934“. Kr. K. – tai Kretingos kalėjimas. Paminklo sumanytojas buvo vietinio Dumpių dvaro savininko C. G. Hilgendorfo sūnus Heinrichas (1900–1979). Jis už politinę veiklą 1934 m. kurį laiką kalėjo Bajorų kalėjime, garsėjusiame akmens apdirbimo dirbtuvėmis.

Akmuo Baravykas

Akmuo Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje vadinamas kūliu, tačiau autentišką istoriją išsaugojusio Klaipėdos rajono miestelio Priekulės pavadinimas siejamas su Luku Priekuliu, kuris XVI a. buvo Paminijos vardu vadinto kaimo seniūnas. Priekulėje yra daug įdomių istorinio paveldo objektų, grožiu ir ypatinga atmosfera pasižymi Priekulės Vingio parkas. Parkas įveistas XIX a. antroje pusėje, Minijos upės dešiniojo kranto vingyje. Šią žaliąją teritoriją puošia tautodailininkų sukurtos istorinės tematikos medžio skulptūros, tačiau tokie patys įspūdingi ir gyvieji jo paminklai medžiai. Stabtelėti priverčia Priekulės ąžuolas, kurio aukštis 25 m, storis – 1,5 m.

Priekulės ąžuolas

Rekordinis tiltas

Priekulės rajoną garsina ir unikalūs keturi kabamieji tiltai, jungiantys Minijos krantus. Vietiniai kabamuosius tiltus naudoja  susisiekimui. Priekulės II kaime esantis tiltas sujungia su Voveriškių ir Stragnų I kaimais. Gropiškių kaimo tiltas palengvina kaimo gyventojų susisiekimą  su Priekulės miesto Minijos ir Parko gatvėmis, Kliošių parku. Dituvos kaimo kabamasis tiltas veda į Butkų ir Rokų kaimus. Lankupių kaimą kabamasis tiltas sujungia su Šilutės rajono Lankupių kaimu ir kitais kaimais pagal Minijos upę. Šis 1900 metais pastatytas, 2000 ir 2014 metais rekonstruotas tiltas yra ilgiausias kabamasis tiltas mūsų šalyje: 130 m ilgio, 1,4 m pločio, metalinis lentomis dengtas tiltas per Miniją susieja Klaipėdos ir Šilutės rajonus Lankupių kaime. Kabamieji tiltai – puiki atrakcija turistams ir adrenalino mėgėjams, nes norint pereiti virš vandens srovės linguojančiu tiltu reikia drąsos.

 Kabantis tiltas pėstiesiems (Lankupių kaime)

Netoli Lankupių tilto per Miniją prasideda dar vienas pamario krašto vandens kelias – Karaliaus Vilhelmo kanalas. Prūsijos karaliaus Vilhelmo I vardu pavadintas kanalas iškastas 1863–1873 m.  Kanalas buvo kasamas tam, kad laivai iš Nemuno patektų į Klaipėdą, aplenkdami pavojingas Kuršių marias. Nedidelę kanalo dalį kasė ir karo belaisviai prancūzai. Daugelis jų darbų metu žuvo, todėl jiems pastatytas paminklas prie kanalo žiočių. Kanalas prasideda ties Lankupių kaimu, baigiasi Klaipėdoje ir jungia Minijos upę su uosto Malkų įlanka. Jo ilgis 25–27 km, plotis 28–30 m, vidutinis gylis – 1,7 m. Kanalo krantai buvo sujungti dešimčia lengvų metalinių tiltų.

Karaliaus Vilhelmo kanalas

Kanalo pradžioje, ties Lankupių kaimu, pastatytas ypatingas hidrotechnikos įrenginys –  157 m ilgio šliuzas su 11 m pločio varstomaisiais vartais abiejuose galuose. Šliuzo paskirtis buvo išlyginti didelius vandens lygio skirtumus per Minijos potvynius.  Perkelti juo  laivą trukdavo 45 minutes. Karaliaus Vilhelmo kanalas – vienintelis tokio tipo ir tokio ilgio vandens kelias su šliuzu Lietuvoje. Šiandien jis yra sparčiai populiarėjanti vandens turizmo trasa ir pramoginės žvejybos vieta.

Lankupių šliuzas

Iš paukščio skrydžio

Keliaujant Pamariu nevalia aplenkti seno žvejų kaimo Drevernos. Prie Drevernos upės žiočių įsikūrusi gyvenvietė minima jau nuo 1253 m. Čia beveik 300 metų veikė didelis žuvų turgus – strykis. Drevernos žvejų vardą garsino Kuršmarių laivų statytojas Jonas Gižas. Dabar šis garbus žmogus ilsisi legendų apipintame Drevernos kapinių kalnelyje, o Jono Gižo etnografinėje sodyboje galima susipažinti su laivadirbyste ir žvejų tradicijomis.

Laivadirbio J. Gižo šeimos kapas Drevernos k. kapinėse

Dreverna yra išlaikiusi senąją pamario žvejų kaimo struktūrą, tačiau rekreacijos ir turizmo verslas čia tampa populiaresnis už senąjį pragyvenimo būdą.

Drevernos apžvalgos bokštas

Viena iš Drevernos naujovių, kurias itin mėgsta svečiai, yra 2016 metais atidarytas apžvalgos bokštas. 15 metrų aukščio metalinių konstrukcijų apžvalgos bokštas yra aukščiausias dešiniajame marių krante ir vienintelis, kurio viršuje sumontuotos vienkojės metalinės kėdutės. Iš bokšto atsiveria Kuršių marių nacionalinio parko, Naglių gamtinio rezervato, Drevernos apylinkių vaizdai. Užkopus į bokštą galima pamatyti sklandantį stambiausią Lietuvoje plėšrųjį paukštį – jūrinį erelį, kuris mariose gaudo žuvis ir vandens paukščius. Vasarą pamario nendrynuose peri krakšlės, didieji baubliai, gulbės nebylės. Antroje vasaros pusėje atviresnėse marių pakrantėse galima pamatyti urvinę antį su jaunikliais.

Pelkė ir jėgos aitvarai

Klaipėdos ir Šilutės rajonuose, jūrinės terasos įlomėje, 1206 ha plote tyvuliuoja Svencelės pelkė, kurią sudaro aukštapelkė, žemapelkė ir gausybė smulkių duburių, juose telkšo maždaug 100 ežerokšnių. Pelkę grioviai jungia su mariomis ir Vilhelmo kanalu. Svencelės pelkė patenka į Svencelės telmologinio draustinio teritoriją, nuo 2004 m. ji priskirta tinklui „Natura 2000“  dėl degradavusios aukštapelkės, natūralių distrofinių ežerų, aktyvių aukštapelkių, pelkinių miškų buveinių apsaugos.

Svencelės pelkė

Vis dėlto Svencelę šiandien labiau garsina ne gamtinės vertybės o vandens sportas. Svencelė – viena iš nedaugelio naujųjų rekreacinių teritorijų Klaipėdos regione. Čia įrengtas vandens sporto ekstremalams skirtas modernus rekreacinis kompleksas, kuriame vienoje vietoje yra ir kaitavimo bazė, ir wake parkas. Kaip tik todėl Svencelė tapo jėgos aitvarų, vandenlenčių, burlenčių mėgėjų Meka.

Didžioji tuja

Keliaujant po pamario kraštą privaloma aplankyti Kintus, pasivaikščioti kadaise čia gyvenusio ir dirbusio Vydūno keliais, pasivaišinti šviežiai rūkyta žuvimi ir būtinai pasidaryti asmenukę su aukštaūge Kintų tuja. Aukštesnės tujos nei prie savo namų, nei kaimynystėje tikrai nerasite. 17 metrų aukščio Didžioji tuja – tai gamtos paminklas, antrasis pagal dydį tokios rūšies medis Europoje. Europoje didesnė tuja žinoma tik Šveicarijoje. Kokio amžiaus Kintų tuja, pasakyti sunku, nes medis dvikamienis. Yra žinoma, kad girininkijos pastatas buvo statomas apie 1902–1912 metus. Tikėtina, kad tada pasodinta ir tuja.

Didžioji tuja

Pasaulio kraštas

Pasiekus Ventės ragą galima pasijusti lyg priėjus pasaulio kraštą. Tai labiausiai į vakarus nutolęs Šilutės rajono taškas, pusiasalis rytinėje Kuršių marių pakrantėje. Pusiasalio ilgis – 5,5 km, didžiausias plotis – 2,2 km. Ventės rago smaigalio krantai buvo sutvirtinti ir paaukštinti, išgrįsti didesniais ir mažesniais akmenimis. Pastatytas 250 m ilgio molas, kuris baigiantis žiemai atlieka ir ledlaužio funkcijas – suskaldo didžiulius ledo luitus. Molo smaigalyje nuo 1863 metų veikia švyturys, nes laivams ir sieliams ši vieta buvo labai pavojinga.

Pro Ventės ragą praeina didysis paukščių migracijos kelias. Kiekvienais metais pavasarį ir rudenį milijonai paukščių praskrenda virš mūsų šalies, keliaudami į gimtuosius kraštus ar traukdami iš jų su jaunikliais. 1924–1944 m. švyturio prižiūrėtoju dirbęs Mikas Posingis pirmasis Ventės Rage ėmė žieduoti paukščius. Jis pasiūlė prof. T. Ivanauskui čia įkurti žiedavimo stotį. Tai ir buvo 1929 m. padaryta iš esmės daugiausia dėl profesoriaus pastangų. Stotyje veikia muziejus, supažindinantis lankytojus su Kuršių marių gamtovaizdžiu, būdingiausiais biotopais, dažniausiai sutinkamais gyvūnais.

Lietuvos Venecija

Taip vadinamas Minijos upės žemupyje įsitaisęs Minijos kaimelis, labiau žinomas Mingės vardu. Vaizdingame Nemuno deltos regioniniame parke esantis kaimelis unikalus ir tuo, kad upė, burianti žvejus, čia atstoja gatvę, tačiau jos taip lengvai nepereisi – tilto nėra.

Vietiniai gyventojai į kitą krantą iriasi valtelėmis ar persikelia vandens dviračiais. Mingės kaime yra 19 sodybų, kurios išsidėsčiusios pakrantėje, kiemai su darželiais atgręžti į upę, prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims. Kaime taip pat įrengta puiki jachtų prieplauka su visa infrastruktūra.

Uostadvario švyturys

Vandens keliais iš Mingės kaimo pasiekiamas kitas Šilutės rajono kaimelis –Uostadvaris, įsikūręs Rusnės saloje, kairiajame Atmatos upės krante. Uostadvaris priklauso Nemuno deltos regioniniam parkui. Kartu jis yra ir žinybinis uostas, kurio operatorius – Valstybinė vidaus vandens kelių direkcija. Čia atplaukiantiems laivams būtina gauti leidimą stovėti uoste. Navigacijos metu uostą kasmet aplanko šimtai jachtų.

Uostadvario švyturys

1873–1876 m. šiame svarbiame laivybai punkte priešais Minijos žiotis, ant Atmatos upės kranto, pastatytas švyturys. Uostadvario švyturys kadaise buvo labai svarbus pro šalį plaukiantiems upeiviams. Švyturys puikiai išsilaikė iki šių dienų, tačiau šiandien jis jau nebeveikia. Tai technikos istorijos paminklas, navigacijai nebenaudojamas, tačiau juo siūloma naudotis kaip Rusnės ir Minijos apylinkių apžvalgos aikštele. Iš švyturio, gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti ir kraštelį Nidos kopų.

Nors švyturyje jau seniai užgeso paskutinis žibintas, šį statinį tikrai verta pamatyti iš arti. Švyturys – 18 m aukščio, taisyklingo aštuonkampio formos, sienos raudonų plytų mūro, o jų briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis. Viduje – 48 įvijiniai betoniniai laiptai, vedantys į žibinto patalpą, iš jos patenkama į apžvalgos aikštelę. Uostadvario švyturys sujungtas su sargo gyvenamuoju namu, kuris yra tipiškas Rusnės apylinkių gyvenamasis namas: pastatytas ant labai aukšto pamato (gelbėtasi nuo potvynių), kapitališkas, papuoštas tam laikui būdingais papuošimais – tinko juosta, dekoratyvinėmis nišelėmis aplink pastatą ir pan.

ATRASK.PATIRK.IŠSAUGOK