Pensininkams Viliui ir Kostui Penciams, svajojantiems susigrąžinti tėvų žemę - 2 hektarus tarp Baltijos jūros ir Plazės ežero - žemėtvarkininkai siūlo 2 tūkst. litų kompensaciją arba kur kas mažesnį plotą dirbamos žemės kur nors prie Endriejavo. "Juk visiems aišku, kad mūsų paveldėtos žemės komercinė vertė - tikras aukso puodas. Todėl nebesistebime išgirdę, kad mes greičiau numirsime, nei šią žemę atgausime", - guodžiasi kone dvidešimt metų už žemę, kurioje prabėgo jų vaikystė, kovojantys senoliai.
Tokioje pat padėtyje yra atsidūręs ir kitas pajūrio senbūvis - 83 metų Ansas Enzinas. Už 3 ha žemės Plazės rezervate jam siūlomas dirbamos žemės sklypas prie Plungės arba keli tūkstančiai litų.
Šiems žmonėms dar nebūtų taip apmaudu, jei nematytų, kad Pajūrio regioniniame parke (PRP) didžioji dalis sklypų atiduota tiems, kurių gentainiai niekada čia nėra turėję sklypų. Tuo metu teisėtiems žemės savininkams atkišama špyga.
"Tai yra valstybės gėda. Ne šio krašto gyventojai sugebėjo pasiimti Pajūrio regioniname parke po 5-10 sklypų, nors jų tėvai ir seneliai niekada čia negyveno, o teisėtiems savininkams žemės nebeliko. Jei mūsų šalyje yra dar nors lašelis teisybės, valdžia turėtų kuo skubiau svarstyti sklypų nacionalizavimo klausimą iš tokių gudručių. Taip pat reikėtų nutraukti žemės nuomos sutartis, nes nemaža dalis žemės yra išnuomota 99 metams. Tuomet teisėtiems parko teritorijoje esančios žemės savininkams nereikėtų siūlyti žemės kur nors prie Endriejavo ir juokinti pasaulį", - situacija negali atsistebėti PRP vyr. ekologas Erlandas Paplauskis.
Žemės sklypų išdalijimo istorijomis šoje auksinėje Lietuvos vietoje žada domėtis ir kai kurie klaipėdiečiai Seimo nariai.
Išvarė rusų kareiviai
Viliaus ir Kosto Pencių vaikystė prabėgo Karklininkų kaime - dabar vieta, kur stovėjo Pencių trobesiai patenka į Plazės rezervato teritoriją.
"Nuo mūsų namo už 150 metrų buvo jūra, o iš kitos pusės už 150 metrų - Plazės ežeras. Gyvenome ūkiškai, nors vieta smėlinga - visko užsiaugindavome patys. Pamenu, įvažiuodavome su arklio ratais į pačią jūrą, prisigraibydavome iš vandens pilną vežimą juodųjų kerpių, jomis patręšdavome dirvą ir bulvės užaugdavo kaip kamuoliai", - vaikystės prisiminimas dalijosi 75-erių klaipėdietis V. Pencys.
Trim metais vyresnis Kostas prisiminė, kaip jaunystėje jis į Plazės ežerą pats savo rankomis prileido lynų.
Senoliai ne tik tiksliai parodo vietą, kur stovėjo troba, tvartas, bet ir vardija visų buvusių kaimynų pavardes.
"Iškraustė mus iš ten, berods 1957 metais. Tiesiog atvažiavo rusų kareiviai prieš mėnesį ir perspėjo, kad turėsime išsikraustyti. Dar nebuvome spėję net daiktų susirinkti, atvažiavo ir nugriovė tvartą, daržinę. Tėvai klausė, kur mums eiti. "Eikit į jūrą ir nusiskandinkit" - toks buvo rusų kareivių atsakymas. Kadangi buvome Klaipėdos krašto palikuonys tai mus laikė vokiečiais", - prisiminė V. Pencys.
Tėvas jau buvo miręs, o motina nusipirko dalį trobos Karklėje ir ten išsikrausčiusi su vaikais pabaigė savo amželį. Karklininkų kaime buvę trobesiai buvo sulyginti su žeme, ten buvo įkurtas karių poligonas.
"Kai mūsų nebebus..."
Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Penciai nusprendė susigrąžinti tėvų žemes. Kadangi nebuvo likę jokios kartografinės medžiagos, teko kreiptis į teismą. 1994 m. Klaipėdos rajono apylinkės teismas patenkino brolių prašymą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo. Buvo konstatuota, kad jų tėvas Jonas Pencys valdė nuosavybės teisėmis 12 ha žemės: 2ha sodybos, o už kelio, prie kanalo, buvo du sklypai - 4,92 ir 5,08 ha ariamos žemės.
"Kreipėmės į žemėtvarkininkus. Dėl dirbamos žemės jokių problemų nekilo - ją mums gražino. Tačiau likę 2 hektarai, kur buvo sodyba, iki šiol kabo tarp dangaus ir žemės. Kiek kelių mynėme, kur tik nesikreipėme. Daugiausia ką iš to galime išpešti - 2 tūkstančiai litų arba 30-60 arų dirbamos žemės kur nors prie Endriejavo ar Judrėnų. Žemėtvarkininkai aiškina, kad mūsų turėta žemė yra bevertė, nes ji nederlinga. Net vieną kartą paklausė: "O kam jums ta žemė, juk bulvių ten nepasisodinsi?", - su šypsena prisiminė V. Pencys.
Senoliai per tiek metų prisiklausė įvairiausių versijų - vieni kalba, kad Plazės rezervate esančius sklypus jau seniai išsidalijo tie, kuriems reikia. Senoliai ne kartą yra išgirdę iš valdiškų institucijų darbuotojų pasvarstymų, kad juos greičiau užmuš nei tą žemę atiduos.
"Jau buvome sutarę su teisininkais, kad jie padės mums tą žemę susigrąžinti, pažadėjome 20 arų už tai jiems atiduoti, tačiau teisininkai atsisakė pareikšdami, kad "dar nori gyventi". Paminėsite mano žodžius - po dešimties metų pakeis įstatymus ir rezervate, mūsų žemėse, stovės pilys. Tik mūsų jau nebebus", - atsiduso bet kokią viltį susigrąžinti tėvų ir senelių prakaitu nulaistytą žemės lopinėlį praradęs K. Pencys.
Niekuo padėti negali?
Pagal dabar galiojančius teisės aktus žemė negali būti gražinama natūra jei sklypas yra rezervate. Tačiau visai neseniai žemių nebuvo galima susigrąžinti, jei sklypas pateko į regioninių parkų teritorijas. Dabar gi stebime situaciją, kad parkuose žemės sklypus sugebėjo okupuoti žmonės, kurių šaknys nieko bendro su tuo kraštu neturi. Ir ne tik susigrobė vertingus sklypus, bet ir išsikovojo teisę parke statyti namus.
Nacionalinės žemės tarnybos Klaipėdos skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Rima Petkienė patikino, kad Penciams niekuo negali padėti. Esą nėra išlikę pakankamai duomenų idant būtų galima nustatyti dabartiniame Plazės rezervate buvusį Pencių sodybos faktą.
"Teismo proceso metu tik buvo užfiksuota, kad Penciams toje vietoje priklausė 2 hektarai, tačiau kiek ploto užėmė sodyba, jei tokia buvo - jokių išlikusių rašytinių duomenų nėra. Juk negalėjo sodyba užimti visą 2 hektarų plotą", - svarstė R. Petkienė.
Valstybės tarnautoja pritarė, kad net ir tuo atveju, jei Penciams pavyktų rašytiniais šaltiniais įrodyti, kad sodyba toje vietoje buvo - kompensacija keistųsi ne tiek ženkliai, kiek būtų galima tikėtis.
Pagal Nacionalinės žemės tarnybos taikomą metodiką valstybės išperkamos žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus plotą iš žemės vertės. Tad, pasak R. Petkienės, nustačius, kad sodyba užėmė kokį 20 arų ir pritaikius šią metodiką, prie dabar siūlomos kompensacijos prisidėtų nebent 1,5 tūkst. litų.
"Nėra ten tokios aukso vertės žemė. Kadangi ten rezervatas - vietomis yra klampaus pavojingo smėlio. Be to, nemanau, kad kada nors galėtų pasikeisti įstatymai, kurie leistų rezervate grąžinti žemę buvusiems savininkams, o juo labiau - atstatyti ten buvusias sodybas", - samprotavo R. Petkienė.
Kiek iš viso vokiečių laikais dabartiniame Plazės rezervate galėjo būti sodybų, pasak R. Petkienės, nėra išlikusios jokios kartografinės medžiagos. Tačiau esą be Pencių daugiau nėra kitų pretendentų norinčių toje vietoje atgauti žemę. "Vakarų ekspreso" žiniomis, tame pačiame rezervate į 3 ha žemės pretenduoja A. Enzinas.
R. Petkienė neslėpė, kad Pajūrio regioniniame parke didžioji dalis sklypų savininkų žemę yra atsikėlę iš kitur ir tik maža dalis yra susigrąžinusių senelių ir prosenelių žemes.
"Ne visiems pavyko dokumentais įrodyti, kad jiems priklauso žemė, o kiti buvę gyventojai išvyko į Vokietiją ir jų palikuonys nebegrįžo", - tokią tendenciją paaiškino R. Petkienė.
Jos duomenimis šiuo metu Klaipėdos rajone dar yra 3 tūkst. hektarų laisvos valstybinės žemės. Didžioji dalis, tūkstantis hektarų - Endriejave, 800 ha - Judrėnuose. Seimo nario Andriaus Burbos teigimu, kreipusis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl konkrečios Pajūrio regioninio parko teritorijos, apimančios Palangos miesto savivaldybės teritorijos pietinę dalį ir Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos šiaurės vakarinę dalį, paaiškėjo, kad minėtoje teritorijoje šiuo metu yra likę 7,54 ha laisvos valstybinės žemės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą