Daugeliui kraštiečių meistrą kasdien primena iš jo įsigyti unikalūs darbai, gražūs buities rakandai.
Molis - kaip šokoladas
Kaime, pro kurį iš Švėkšnos veda keliai į Saugas, Pėžaičius bei Vilkyčius, ir srūva Vilnučio upelis, yra vos kelios sodybos. Prie Šarkų trobos prieš šimtą metų buvo kasamas molis Švėkšnos bažnyčios plytoms gaminti.
Su žmona Irena Dainius susipažino būdamas šešiolikos metų, abu baigė anuomečiame Telšių taikomosios dailės technikume juvelyrikos specialybę. Norėdamas išsisukti nuo tarnybos armijoje, įsidarbino Švėkšnos internatinėje mokykloje dailės mokytoju, bet po metų vis tiek teko tapti kareiviu ir tarnauti Tadžikijoje.
KAIP ČIA BUVĘ. Irenos Šarkuvienės atritinti akmenys pasakoja savo istoriją ir atspindi sodybos dvasią.
"Grįžęs Priekulės keramikos gamykloje dekoravau vazas. Darbas kaustė, buvo monotoniškas. Tada kaip tik prasidėjo keramikos pakilimas, ir mes su žmona ėmėmės savo amato. Jeigu nori parduoti, turi sugalvoti ką nauja. Kokius dešimt metų mugėse pardavinėjome didelius žiestus ar rankomis lipdytus "uzbonus", žmona pirmoji pradėjo daryti dekoratyvines žuvis iš molio. Imi, būdavo, kaip šokoladą, ir minkai. Mėgome daryti vienetinius darbus, nes tai buvo gražu, ir tie, kurie lipdė greitai ir daug, iš to tikrai neišlošė", - sakė Dainius.
Vėliau molinukai triskart atpigo, o medžiagos brango. Tad jau penkiolika metų darbuojasi kalvėje. Nuo vaikystės traukė kalvystė. Sakė, jog įranga tokia brangi, kad už tuos pinigus pusę namo gali nupirkti, ir dar reikia erdvių patalpų. Tad ir pradėjo dairytis, kur iš Dituvos sodų galėtų persikelti gyventi, kur būtų vieta, iš kurios vaikams būtų nesunku pasiekti mokyklą.
Geležis - maitintoja
Pokalbininkas sakė, jog vargu ar kitame miestelyje atrastum tiek kūrybingų molio, medžio, metalo, vėtrungių meistrų, kaip Švėkšnoje - beprotiškai gražiame miestelyje. Dainius šiam miesteliui padarė kelias metalo skulptūras. Draugai jam ir prirodė Pavilnučius. Trobą atrado apgriuvusią, vietoje jos pasistatė dvarelį, klėtį, kuri virto etnografijos muziejumi. Kieme išnaikino šabakštynus, pasisodino obelų. Net lauko tualetas panašus į jaukų nykštukų namelį.
Dainius kaldina tvoras, laiptų turėklus, šviestuvus, viską, ko žmonės paprašo, o šie nori savo namus papuošti ir geležiniais meno kūriniais.
GRAŽUOLIS. Iš po meistro priekalo "išskrenda" drugiai, uodai ir boružės.
"Menininkai niekada negyvena kaip Dievo ausy: šiandien yra darbo, rytoj - ne. Kūryba yra bekraštė. Man labiausiai patinka kompozicijos laisvė: iškalu medžio šakas, lapus, saulutes, augalus, gyvūnus, vabzdžius. Vartau etnografines knygas, tačiau nekopijuoju, kaskart padarau savitą darbą, nes ir senieji meistrai kiekvienas tradicinius simbolius darė savaip, kitaip kniedijo", - sakė meistras.
Jis mėgsta, kai žmonės pasiūlo neįprastą idėją, kurią įgyvendinti nėra paprasta. Žmogus, pjaudamas malkas, rado keistą gumbuotą, paraitytą lazdyno kamieną, ir nusprendė žmonai padaryti dovaną. Dainius tris dienas suko galvą, ką iš lazdyno padaryti - išėjo kažkas panašaus į baublį, į kurį įlindęs gali medituoti. Kitas atvežė seną žoliapjovę, tempiamą arklio, meistras iš jos padarė šašlykinę.
Ant kalvės sienų - iš žalvario, vario nukaltos kompozicijos su daugybe žmonių fragmentas; didžiulis paveikslas puošia užsakovo namus. Sau tokį pasidaryti nėra laiko.
Gyvenimas - kaip žemuogių pievelė
Aplink sodybą - gamtos sukurtos akmenų skulptūros: velnio galvos, paukščiai, laumės ir neregėtos pilys. Akmenis iš Žemaitijos bei artimų Bilviečių ir Kalkiškės miškų surinko Dainiaus žmona, turinti retą intuiciją juos aptikti po kelmu, pelkėje ar pusiau žemės prarytus.
MEISTRYSTĖ. Meistras bodisi kitame darbe iškalti tokį pat lapelį ar vabalo kiautą.
Nors kai viešėjome, Irena buvo darbe, Skuodo amatų mokykloje, visur aplinkui jautėme šios kūrybingos moters dvasią: ant kambario sienų kabojo nuostabūs jos nutapyti paveikslai, lyriški ir dvelkiantys humoru, jos nuaustos užuolaidos. Virtuvėje ant spintelės - aibė stiklainių, kuriuose sudėta tiek įvairių žolelių, kurių ir žiniuonis pavydėtų. Jos surinktos laukuose ir pievose, kai kurias užsiaugina darželyje. Vyras sakė, kad šeimoje niekas neserga, nes geria sveikas natūralias arbatas.
Dainius pripažįsta, kad žmona - tikras lobis, vis dar neišžvalgytas žemynas, nors susipažino būdami tokie jauni, pašėlę, maištingi, - ir nuoširdžiai žavisi jos kūryba.
"Mes gerai sutariame. Žmona yra kruopštesnė, ji gerai mato klaidas mano darbuose; aš nemėgstu terliotis, o jai svarbu kiekvienos detalės grožis. Tai aš pasikviečiu savo "revizorių" ir pasikliaunu jos skvarbia akimi. Ji galvoja, kad daiktas atrodytų vaizdingai, aš - kaip techniškai tiksliai padaryti: ar kas nesprogs, nesulūš", - sakė žmogus.
Jis su žmona net nesiskirsto darbais, kiekvienas padaro savo, žmona - darže, vyras - šiltnamyje, padeda vienas kitam ir kūryboje. Jiedu nešvaisto laiko ginčams, buičiai neteikia per didelės reikšmės, gal todėl kartu pragyventi 25 metai pralėkė kaip viena ilga diena. Nėra namisėdos: šiuo metu savaitgaliais važinėja į poledinę žūklę, parsiveža kilogramus stintų, vasarą plaukioja baidarėmis, vyksta į ekskursijas, su draugais - į gamtą.
Mokė savus, moko svetimus
Meistras savo vaikus - ekonomiką studijuojančią dukrą ir staliaus amato besimokantį sūnų - nuo mažens mokė visko, ko tik gyvenime gali prireikti. Mergaitė moka siūti, verbas pinti, minkyti molį, vaikinas - virinti, lituoti, mašiną sutaisyti.
"Nesakyčiau, kad vaikams išėjus pasijutome vieniši. Kartais jiems viešint pagalvojame, kad to šurmulio galėtų būti ir mažiau", - juokėsi Dainius.
Jam su žmona šiaip nestinga kantrybės - Švėkšnos, Skuodo mokiniams veda edukacines programas, moko pinti juostas, apyrankes ir kitų rankdarbių.
Šiuo metu ruošiasi Kaziuko mugei, vyksiančiai Klaipėdoje: vešis parduoti geležinių drugių, vabalų ir, žinoma, verbų. Jas taip pat nupynė nepatingėję paieškoti retesnių augalų.
Rašyti komentarą