Pilietiškumas – peilis AB "Klaipėdos vanduo" savivalei

Vandenį Klaipėdos miestui ir rajonui tiekiančiai įmonei bei visai jos gudragalvių teisininkų šutvei, kuriai „Klaipėdos vanduo“ nepašykštėjo įspūdingų honorarų, teko spūdinti iš teismo salės nukabinus nosis, mat monopolininko kėslai neutralizuoti ir nubausti pilietį, kuris išdrįso kritikuoti savivaldybių kontroliuojamą įmonę, nepasisekė. Klaipėdos miesto apylinkės teismas neleido monopolininkui užčiaupti ir sutrinti į miltus karčią kritiką žeriančio piliečio, nes visi asmenys prieš įstatymą lygūs.

Monopolinę padėtį regione užimančios įmonės verkšlenimai dėl menamai apjuodintos dalykinės reputacijos anaiptol neįtikino Klaipėdos miesto apylinkės teismo, kuris atmetė „Klaipėdos vanduo“ ieškinį Mindaugui Januliui, neva, pakenkusiam „Klaipėdos vanduo“ reputacijai.

Pilietis išdrįso pasipriešinti

Nuplėšti nekaltybės aureolę ir išklibinti savo teisumu neabejojančios įmonės „nepriekaištingos reputacijos“ pamatus M. Janulis sugebėjo straipsniu ,,Kerštas už piliečio nepaklusnumą – užtvindytas sklypas?“, kuris Klaipėdos miesto ir rajono laikraščiuose buvo išspausdintas 2013 metų lapkritį. Straipsnyje žemės sklypo Kretingalėje savininkas guodėsi, kad, neleidęs šeimininkauti savo nuosavybėje „Klaipėdos vandens“ darbuotojams, galimai sulaukė monopolininko keršto – jo sklype ėmė kauptis nežinia iš kur atsiradusios ir net per karščius neišdžiūvančios mįslingos nuotekos. Dėl to žmogus negalėjo čia ūkininkauti, nes iš klampynės nepavykdavo išvažiuoti net galingiausiems traktoriams.

M. Janulis „Klaipėdos vanduo“ užkliuvusiame straipsnyje svarstė, kad visų jo bėdų priežastimi galėjo būti pasipriešinimas vandenį tiekiančios ir liberalų sąjūdžio partijai priklausančio AB „Klaipėdos vanduo“ generalinio direktoriaus L. Makūno valdomos bendrovės siekiui užvaldyti jo sklype esantį nuotekų šulinį ir iki jo nutiestas nuotekų komunikacijas. „Vasarą pastebėjau savo sklype „Klaipėdos vanduo“ darbuotojus, kurie nei man pranešę, nei prašę sutikimo atliko kažkokius darbus. Po to karto pro greta sklypo esančio šulinio viršų ėmė veržtis nuotekos, kurios plūdo į mano lauką. Iš pradžių maniau, kad tai lietaus vanduo. Tačiau patvanka nedingo ir per sausrą. Iškviečiau specialistus, kurie paėmė mėginius. Rezultatai mane pribloškė – pasirodo, kad mano lauke tvenkiasi ne tik lietaus vanduo, bet ir dalies Kretingalės komunalinės nuotekos“, - piktinosi žemės sklypo savininkas M. Janulis.

Pasitelkė partijos narį

Privataus žemės sklypo savininkas užsitraukė „Klaipėdos vandens“ rūstybę, nes jis neleido vandentiekininkams savo nuosavybėje daryti, kas jiems tik šauna į galvą. Paaiškėjo, kad M. Janulio žemės sklypas papuola į AB „Klaipėdos vanduo“ ir Kretingalėje veikiančios įmonės karo lauką. Dar prieš mįslingą nuotekų patvanką vandentiekininkų vadovas Leonas Makūnas užsiminė M. Januliui, kad pilietis verčiau net nemėgintų atsistoti jiems skersai kelio ir net leido suprasti, kad vyriškio nepaklusnumas gali jam kainuoti tarnybą. Netrukus monopolininko patarimų nepaisiusį vyriškį užgriuvo visa lavina teisminių ginčų.

AB „Klaipėdos vanduo“ vadovybę M. Janulio publikuotas straipsnis kaip reikiant įsiutino. Įtūžę L. Makūnas ir jo partijos sėbras Artūras Šulcas, kuris yra AB „Klaipėdos vanduo“ stebėtojų tarybos pirmininkas, per spaudą į šuns dienas išdėjo ne tik M. Janulį, bet ir visą Kretingalės miestelio bendruomenę ir kreipėsi į teismą. Įdomi detalė, monopolininkei atstovavęs advokatas kretingališkis liberalų sąjūdžio narys Ričardas Noreika savo prioritetą atidavė ne savo gyvenamo miestelio bendruomenės narių interesams, o partijai ir riebesniam kąsneliui.

Krokodilo ašaromis nepatikėjo

Teisme išaiškėjo, kad „Klaipėdos vanduo“ reputacija jau ir taip kaip reikiant dėmėta, todėl vertinama kontraversiškai. Kretingališkiams dar iki M. Janulio spaudoje publikuoto straipsnio teko susiremti su nežinia iš kur į jų privačią nuosavybę atklydusiais, nuo alkoholio apsvaigusiais „Klaipėdos vanduo“ darbuotojais, kviesti pareigūnus, atsakingus už aplinkos apsaugą, kad šie sudrausmintų vandentiekininkus per nedeklaruotus aplinkvamzdžius leidžiančius nevalytas nuotekas. Nors ir kaip tai nepatiktų vandentiekio korifėjams L. Makūnui, A. Šulcui, rajono merui V. Dačkauskui, teismas aiškiai konstatavo, kad išteisintas pilietis turėjo teisę į savo įsitikinimus, galėjo juos laisvai reikšti ir kritikuoti savivaldybių kontroliuojamą įmonę, juo labiau, kad „Klaipėdos vanduo“ teikia ne įprastas, bet viešąsias paslaugas. Reikia tikėtis, kad po šio teismo išaiškinimo, žmonės ims lengviau kvėpuoti ir galės nebijodami išrėžti visą tiesą apie „Klaipėdos vandens“ apsileidimą, kurio nei „Klaipėdos vandens“ vadovas, nei bendrovės stebėtojų tarybos pirmininkas, nei kontroliuojančių savivaldybių merai, turbūt, per savo užriestą nosį iki šiol nepastebėdavo.

Teismas padarė išvadą, kad už kritiką prie kryžiaus kalamo piliečio išsakyti teiginiai tebuvo subjektyvus požiūris į „Klaipėdos vanduo“ kaip viešą asmenį. Juk žmogaus nuomonė gali būti kritiška ir nebūtinai turi visiems patikti. Bylą nagrinėjęs teismas paneigė, kad nuomonę pilietis išsakė turėdamas tikslą įžeisti, kadangi jokių žeminančių teiginių straipsnyje nebuvo neišsakyta. Priešingai, išsakydamas savo kritiką visuomeniškas pilietis siekė diskutuoti su visuomene dėl tam tikrų kilusių problemų.

Pralaimėjus bylą, vandentiekio įmonė turės ne tik sumokėti solidų honorarą generalinio vadovo bendrapartiečiui R. Noreikai, bet ir sumokėti M. Januliui dėl bylinėjimosi patirtas išlaidas - 1303,29 eurų. Įdomi detalė, bendrovėje „Klaipėdos vanduo“ veikia ištisas Teisės ir bendrųjų reikalų departamentas, kuriame dirba juridinį išsilavinimą turintys asmenys. Negana to, savo interesams teismuose atstovauti „Klaipėdos vanduo“ paprastai samdo privačia praktika užsiimančius advokatus, kuriems tenka mokėti papildomai. Bet vargu ar L. Makūnas sielojasi dėl finansų, nes „Klaipėdos vandens“ darbuotojų gaunamų atlyginimų, jau nekalbant apie priedus, galėtų pavydėti daugelis uostamiesčio gyventojų, o šios dėl vandentiekininkų neūkiškumo patirtos išlaidos, greičiausiai, nepastebimai nuguls į visų gyventojų sąskaitas.

Ne pirmas pralaimėjimas

Tai jau nebe pirmas teismo kirtis monopolinę padėti regione užimančiai vandens tiekimo įmonei, kuri jau buvo įtikėjusi savo nebaudžiamumu. Praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos apygardos teismo sprendimas nuleido „Klaipėdos vanduo“ vadovybę su L. Makūnu priešakyje ant žemės ir privertė pašalinti savavališkos veiklos padarinius - išmontuoti be savininko sutikimo įtaisytą sklendę, kuria siekta apriboti privačiu vamzdynu iš pramoninės zonos tiekiamą nuotekų srautą į Kretingalės valymo įrenginius.

Toks įspūdis, kad L. Makūnas ir AB „Klaipėdos vanduo“ stebėtojų tarybos pirmininkas A. Šulcas, atstovaudami viešąsias paslaugas teikiančiai įmonei, iki šiol jautėsi lyg kokie oligarchai, kuriems sunku suvokti, kad nevalia diskriminuoti abonentų. Belieka tikėtis, kad, teismui valdininkus nukėlus nuo neklystančiųjų pjedestalo, šie atsikratys įpročio vadovautis principais „patinka-nepatinka“, „atsuksiu-užsuksiu“. Juk jei L. Makūnui ir jo partijos bičiuliui A. Šulcui iš tikrųjų rūpėtų gyventojų ir aplinkos apsaugos interesai, tai jie skirtų didesnį dėmesį ne asmeninėms ambicijoms, bet valymo įrenginių problemoms spręsti ir taršai mažinti.

Užs. Nr. 158196