Prieš statybas - kasinėjimai pašto direktoriaus kieme

Prieš statybas - kasinėjimai pašto direktoriaus kieme

Sklype, kuriame kils Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus saugyklos pastatas, šiuo metu kasinėjantys archeologai įsitikino čia buvus ūkinį kiemą, daugiau nei prieš 200 metų priklausiusį pašto direktoriui.

Pasak tyrimų vadovės archeologės Romos Songailaitės, aplinkiniai Daržų bei kitų gretimų gatvių sklypai jau yra tyrinėti, o šis - Aukštoji g. 1/ Didžioji Vandens g. 2 - dar nebuvo liestas. Istorinė medžiaga ir gatvių užstatymas rodė, jog kasinėjamoje teritorijoje anksčiau buvo kiemas.

Pasak R. Songailaitės, pastatų fragmentų sklype neaptikta, nebent būsiąs vienas, einąs jau už šiuo metu kasinėjamos teritorijos ribos. Tačiau viename iš plotų rastos tvoros liekanos. Ji atsiradusi antroje XVIII amžiaus pusėje iškasus duobes, įstačius stulpus ir apdėjus juos akmenimis.

Kasinėjamas sklypelis yra buvęs Rusijos imperatoriškojo pašto direktoriaus Johan Christian Witte sklypo dalis. 1773-1774 metais jis pasistatė namą sklype, kurio viena riba ėjo Didžiąja Vandens, o kita - Daržų gatve. Vėliau - XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje - pašto direktoriaus sklypas buvo atidalytas tvora į dvi dalis - šiaurinę su gyvenamuoju pastatu Didžiojoje Vandens gatvėje ir pietinę.

1840 metų plane kasinėjamasis sklypas jau pavaizduotas nedidelis, besiremiantis į pirklio Funck sodą, užveistą vidinėje kvartalo dalyje. Tų metų duomenimis, sklypelis priklausė Berger, 1858-1866 m. meistrui balniui L. Bläsner, 1898-1909 m. prekybininko Schless šeimai, o 1926-1939 m. duomenimis, jo savininkė buvo Rachelė Katzenellebogen.

Archeologai taip pat aptiko ir ūkinę duobę, įrodančią, kad ši sklypo dalis buvusi ūkinės paskirties.

O iki užpilant Danės senvagę (pradėta 1671 m., baigta XVIII a. pradžioje) kasinėjamame sklype buvo pilies prieigos. Čia apsistodavus kareivius rodo archeologų randamos kaolino pypkučių liekanos.

Be kaolino pypkučių archeologai aptiko ir kaldintų vinių apvaliomis galvutėmis, įvairių gyvulių kaulų, lėkščių liekanų, kaolino figūrėlę. Kai kurios lėkštės - su vokiškais užrašais.

"Lėkštės - tipiška XVIII a. Fridricho priemiesčio medžiaga", - sakė R. Songailaitė.

Tokios lėkštės galėjo būti daromos vietoje. Anot archeologės, remiantis istoriniais dokumentais, Fridricho priemiestyje kūrėsi daugiau amatininkų nei senamiestyje, kuriame gyveno turtingesnieji.

Vienas iš vertingesnių radinių - peilio kriaunos. Pasak R. Songailaitės, metalas mūsų sąlygomis dažniausiai neišlieka, todėl toks radinys įdomus. Matyti, kad tai buvęs ne virtuvinis peilis, o gana prašmatnus stalo įrankis, galėjęs priklausyti ir pačiam pašto direktoriui.

Sidebar placeholder