Prisimenant docentą Jurgį Mališauską

Prisimenant docentą Jurgį Mališauską

Birželio 27 dieną, eidamas 86-uosius gyvenimo metus, mirė Klaipėdos universiteto Literatūros katedros docentas, žymus Mažosios Lietuvos kultūros ir literatūros tyrinėtojas, vienas iš lituanistikos studijų Klaipėdoje iniciatorių Jurgis Mališauskas. Simboliška, jog šių metų sausio mėnesį J. Mališausko 85-mečio Jubiliejus prasmingai derėjo su Klaipėdos krašto sugrįžimo Lietuvai 90-mečiu, nes būtent Mažosios Lietuvos tyrinėjimams J. Mališauskas ir paskyrė didžiąją savo mokslinės ir pedagoginės veiklos dalį.

J. Mališauskas gimė 1928 m. sausio 19 d. Telšiuose, 1955 m. baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, kurį laiką mokytojavo Ukmergės rajone, vėliau, nuo 1969 m., dėstė lituanistines disciplinas Šiaulių universitete. 1971 m. persikėlė į Klaipėdą ir drauge su docentais A. Jakuliu, A. Kaukiene, L. Ruseckiene ėmėsi organizuoti lituanistines studijas Klaipėdoje. Būtent šiuo laikotarpiu J. Mališauskas ypatingą dėmesį skyrė Mažosios Lietuvos krašto istorijos ir kultūros tyrinėjimams. Su Klaipėdos studentais docentas važinėjo po Karaliaučiaus krašto istorines vietas ir rinko šio krašto senųjų antkapių įrašus, aprašė kapinių būklę. Klaipėdos universiteto Baltistikos centre sukaupta per 600 tokių įrašų, jie pradėti katalogizuoti. Šį darbą tebetęsia Jo mokiniai. Drauge su kolegomis Jis parašė knygą „Lietuvininkų žemė“ (1994), 2004 m. išleido straipsnių rinkinį „Vėjas iš Aistmarių“, mokslo leidiniuose ir periodikoje paskelbė per 70 straipsnių apie Mažosios Lietuvos istoriją, literatūrą, kultūrą, skaitė mokslinius pranešimus Vokietijoje, Lenkijoje, Rusijoje.

J. Mališauskas buvo tikras senosios kartos inteligentas, kultūringas, tolerantiškas, kuklus ir geranoriškas žmogus, turėjęs retą savybę – niekur neskubėti ir visur suspėti. Niekad nematėme jo suirzusio ar susireikšminančio, atsisakančio patarti ar padėti. Tyliai ir beveik nepastebimai triūsdamas, jis tapo vienu iš geriausių Mažosios Lietuvos kultūros ir istorijos žinovų, po keliolika kartų aplankiusiu bent kiek žymesnes šio krašto vietas, pilis ir bažnyčias, apvaikščiojusiu kalvas, upelius ir kapavietes.

Jurgio Mališausko gyvenimas ir veikla paliko mums iš kartos į kartą perduodamas svarbias bendrabūvio tiesas – gebėjimą duoti nelaukiant atpildo, gebėjimą nuoširdžiai bendrauti, gebėjimą džiaugtis kito sėkme – tai, kuo visada žavėjo docentas Jurgis Mališauskas.

Velionis niekad nevergavo beprasmiškai lekiančiam profaniškajam laikui, mokėjo nuo jo grakščiai atsitolinti, suteikti jam nuotaikingo, pakylėjančio rituališkumo. Persikėlęs į amžinąjį sakralinį laiką, jis išliks mūsų atmintyje kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio, ošiantis apie prasmingo buvimo išmintį ir paslaptį.

Siekiant pagerbi garbios asmenybės atminimą, "Vakarų ekspresas" skaitytojams nori priminti J. Mališausko mintis išsakytas dar prieš dešimtmetį, 75-ojo savo jubiliejaus išvakarėse. 

Jurgiui Mališauskui gyvenimo vagos platumo ir sraunos galėtų pavydėti ir gerokai jaunesnės galvos. Metai ir sveikata ramaus, santūraus būdo mokslininkui, nestokojančiam humoro, netrukdo dirbti, tyrinėti, rašyti mokslinio darbo - tuo metu rašė "Vakarų ekspresas".

[CITATA]

Kaip jaučiatės solidaus jubiliejaus išvakarėse?

Esu sveikas pensinininkas. Gal dėl to, kad mano gydytojos gražios buvo. Malonu buvo ir kai pernai jaunai atrodantį mane nutapė dailininkė Sofija Kanaverskytė. 
Viena gydytoja, vokietė Herta Fabricijus, tuoj bus jai 90 metų, savo pavyzdžiu, veiklumu senatvėje mane užkrėtė. Tokia žvali. Rašo laiške, kad dar važiuos į konferenciją. Moka anglų, prancūzų, italų kalbas, dabar mokosi rusiškai. Nemedituoja, abejinga ir religijai, tiki, kad numirs paprastai, nenori nei paminklo, kad vaikams nebūtų naštos prižiūrėti.

Sušnekim, kad jau paminėjot paminklus, apie epitafijas. Esat antkapinių įrašų specialistas.

Esu šioje srityje darbų paskelbęs. Keliose tarptautinėse konferencijose pranešimus skaičiau. Tyrinėjau Mažojoje Lietuvoje ir Vokietijoje. Dar okupacijos metais su studentais pradėjome rašyti kursinius darbus. Turiu daug tų epitafijų sukaupęs. Jų tvarkymas man - ateities darbai. Sudaryti katalogus pagal vietoves, pagal pavardes, vardus. Senosios epitafijos man svarbu, kaip tarpinės kultūros dalykas, vokiečių ir lietuvių paribys. Pinasi dvi kalbos - lietuvių ir vokiečių, pavardės, ištraukos iš Biblijos, iš giesmių, tarmės. Tyrinėjimui erdvė plati.

Bet epitafijos - ne pagrindinis darbas?

Pagrindinis, daugiausia laiko šiandien atimantis darbas - Mažosios Lietuvos enciklopedija. Rašau straipsnius, atsiunčia tekstus redaguoti. Dabar spaudai ruošiamas antrasis tomas. Nebedėstytojauju, paskutiniai užsiėmimai su studentais vyko praėjusį pavasarį - diplominių darbų gynimas. Į universitetą dirbti dar einu. Darbas - kūrybinis, mokslinis. Už jį reikia atsiskaityti. Šiemet parengiau spaudai straipsnių rinkinį "Vėjas iš Aistmarių". Pradėjau rašyti straipsnį "Kontrabandininkai - knygnešių pirmtakai" spaudos draudimo panaikinimo 1904 metais jubiliejui. Knygnešiai iš esmės buvo kontrabandininkai gerąja prasme. Liaudis juos vadino didvyriais. Drąsūs, nebijojo eiti per sieną, apie juos kurtos dainos. Problema tik kad niekur vokiečių šaltiniuose negaliu aptikti, kiek lietuviškos spaudos jie gabeno. Teks dar pasirausti.

Lietuvos vokiečių literatūroje juk ieškojote ir kitais aspektais. Ką atradote?

Trejetą metų per karą bernavau Vokietijoje. Pramokau vokiškai. Teko ten ir su vokiečių literatūra susidurti. Tuo naudojausi vėliau studijuodamas Vilniaus universitete, taip pagrindinę savo darbų dalį paskyriau vokiečių raštijai. Tyrinėjau, ieškojau, ką apie Lietuvą, apie Prūsiją rašė. Suradau viduramžių autorių Šondochą, parašiusį vidutinio lygio poemą "Lietuvis". Niekas Lietuvoje apie tai nebuvo minėjęs. Dar vienas autorius - istorikas Liudvikas Bačko, kuris 18 a. pabaigoje parašė dviejų dalių romaną "Vytautas - Lietuvos didysis kunigaikštis". Negirdėjau, kad iki manęs Lietuvoje kas būtų jį skaitęs.

Su studentais pradėjote dirbti nuo 1969 metų. Jų žodžiais, jūs - legenda. Geras, bet griežtas. Tiesa?

Išėjau į pensiją, nes pradėjau justi, kad nebegaliu objektyviai vertinti. Pajutus, kad blogai įvertini, pradeda liguistai sąžinė graužti. Apsirikti normalu. Bet kai pradedi senatvėje apsirikti, tai yra signalas, kad kažkas negerai. Kita priežastis - nenoriu išeiti sukriošęs. Kad neliktų blogas vaizdas. Buvau liberalus - gal irgi silpnybė. Gal reikėjo daugiau žemesnių pažymių rašyti, bet nebuvau iš tų, kurie rašo geriausius pažymius. Turėjau ir priešų, dvejetų pagal senąją sistemą prirašydavau, vėliau - ketvertų. Net katedros posėdyje buvo iškeltas klausimas, kad Mališauskas žemesniuose kursuose daugiausia neigiamų pažymių rašo. Aš tai dariau sąžiningai, mačiau, kas apgaudinėja tėvus. Vyresniuose kursuose gal ir į kitą kraštutinumą krypdavau - gal per gerus pažymius rašiau.

Ar buvot įsimylėjęs studenčių?

Jei pasakysiu, kad nebuvau, vis tiek kas nors pasakys, kad buvau įsimylėjęs. Čia nenuslėpsi. Bet pažymys dėl to nesikeisdavo. Kita vertus, tiek daug turėjau mylimų studenčių, kad ir jų vardų negaliu pasakyti.


Ar teisybė, kad studentai jums atsakinėjo prie piliakalnių?

Nebeprisimenu tų visų ištakų. Sumanytojos buvo humanitarės Audronė Kaukienė ir Liuda Ruseckienė. Sumanė etnografijos dalykų egzaminą laikyti su programa susijusiose vietose. Važiuodavome į Tilžę, į Ragainės pilį, į Karaliaučių, prie Katedros, sustodavome prie bažnyčių, prie piliakalnių, prie jūros. Pasiruošdavo kiekvienas pranešimėlius. Kiti ne tik klausydavo, bet ir įsirašydavo. Važiuodavo ir iš kitų katedrų dėstytojai, nes tai buvo puiki proga susipažinti su tuo kraštu. Pačiam iš tų kelionių labiausiai įstrigo gamta.

Sembos pusiasaly, krašte į šiaurę nuo Karaliaučiaus, - gražiausios vietos. Ir Tolminkiemy gražu. Vienos ekskursijos metu lipom į piliakalnį, kuriame buvo įrengtas karjeras, imamas žvyras. Pasėjom su mokiniais lubinų, kad ta žaizda užgytų. Piliakalnių gydyti lubinais važiavome ir vėliau su bendraminčiais. Lubinų sėklas rinkom čia. Ėmėmis iniciatyvos, kad neimtų žvyro iš Pabėčių piliakalnio, kad piliakalnius saugotų, kreipėmės ir į valdžią.

Kad su humoru draugaujate, įsitikinau, bet ar teisybė, kad prakalbomis garsėjote?

Pačiam sunku pasakyti. Esu buvęs konferansjė, per išleistuves, kitomis progomis, ypač sveikinant moteris, kalbėdavau. Kartais mane pagirdavo. Kokios vertės tas mano humoras, nežinau. Prakalbas rėždavau, bet "išstumtas". O "auksaburnių" aš nemėgstu, būdavo iš Vilniaus ir dėstytojų, kurie paskaitos konspekto, net plano neturi, ir kelias valandas gali kalbėti. Bet ir užsirašyti taip kartais nėra ko. Aš savo sugebėjimą kartais pakalbėti vertinu gana kritiškai, nevadinu didele dorybe.

Ar iš buvusių studentų kas nors pasuko jūsų pėdomis? Ir kokie ryškesni jūsų mokytojai?

Jau minėtas Kęstutis Demereckas daugiausia nusipelnęs renkant antkapinius įrašus. Leonidas Donskis irgi mano studentas, bet ne mano nuopelnas, kad jis toks tapo. Vidurinėje mokykloje mokiau Bonifacą Stundžią, dabar - profesorius. Mano seniausi mokytojai yra Juozas Balčikonis ir Vincas Mykolaitis Putinas. Kiekvienas didžiuojasi tokius dėstytojus turėjęs, bet Putinas skaitė paskaitas pagal to meto reikalavimus, įdomiausi būdavo jo seminarai, per pokalbius jis buvo laisvesnis. Balčikonis kviesdavosi studentus į namus versti "Guliverio kelionių" iš rusų, lenkų, vokiečių kalbų. Ateini su vertimu, ir derina su savuoju. Mums jis siūlė rašyti žaliu rašalu, kadangi akims sveika. Literatūrinio nagrinėjimo daugiausia Vanda Zaborskaitė išmokė, o iš Jurgio Lebedžio mokiausi tikslumo, logikos, argumentacijos. Dirbti mane išmokė vokiečių mėsininkas, kurio padėjėjas buvau. Kiekvienas peilis pagal aštrumą turėjo savo paskirtį. Jei padėdavau kibirą, peilį ne į tą vietą, perspėdavo. Kad viskas eitų greitai, dideliu tempu. Vokiečiai mokėjo dirbti, vėliau supratau, kaip tas jų ekonomikos stebuklas po karo įvyko.

Tebėra neįgyvendintų siekių?

Neparašiau monografijos. Epitafijos, piliakalniai, literatūra, etnografija - einant tokiu plačiu frontu, negalėjau susikaupti. Kai buvo 70-metis, prisižadėjau. Nepriėjau tuo metu ir prie reikalingų šaltinių. Galvoju, dar parašysiu, bet tai bus straipsniai. Gal per daug nukrypau į etnografiją ir istoriją, bet nesigailiu - rengėm lituanistus, reikėjo jaunajai kartai kai ką atiduoti. Esu gal sakęs, kad nereikia atidėlioti darbų senatvei. Galvojau, išeisiu į pensiją, turėsiu daugiau laiko. Jo neatsiranda. Daugiau neįvykdytų pažadų? Didelis nusikaltimas, kad už portretą neatsilyginau minėtai dailininkei Sofijai Kanaverskytei. Pinigų nenori, tebėra skola. Sąžinė graužia.

Paminėjote keturias moteris, o savo žmoną Almonę Mariją pamiršote?

Išvardijau tas moteris, kurias galiu užmiršti. Žmona yra matematikė. Turiu pripažinti, kad ji matematiką išmano geriau negu aš literatūrą. Sprendžiu iš atsiliepimų - mokinių, tėvų, kolegių ir pavyduolių. Šeimininkė gera. Paveikslai, kilimas ant sienos, gėlės namuose - jos rūpesčiu.

Atleiskit, paskutinį klausimą skirsiu jūsų žmonai. Taigi kas liko nepasakyta?

Užauginome dukras Jūratę ir Daivą, auga dvi anūkės Rominta ir Agnytė. Jurgis - labai kuklus, labai ramus, kantrus, žemaitis iš Telšių, jo charakterio iki šiol tiksliai dar negalėčiau apibūdinti. Norintis visiems padaryti gero, nežiūrėdamas savęs, net jei pats dėl to turės nepatogumų. Per daug save išdalija kitiems.

Sidebar placeholder