„Tai vienas reikšmingiausių radinių šiemet. XIV amžiuje ant Medvėgalio piliakalnio stovėjusi galinga pilis buvo Medininkų žemės centras, atlaikęs daugybę kryžiuočių antpuolį. Viename tų mūšių dalyvavo net Čekijos karalius, Anglijos grafai. Tačiau nieko nebuvo žinoma apie narsiuosius pilėnus, nes jų palaidojimo paminklas liko už pažinimo ribų. Pagaliau, įtraukus rekordiškai gausias ieškotojų pajėgas, radome kapinyną“, – „Lietuvos žinioms“ sakė archeologas dr. Gintautas Zabiela.
Į pagalbą archeologams atskubėjo apie 80 savanorių, turinčių metalo ieškiklius.
Kitąmet spėjamo nekropolio vietoje planuojama atlikti nedidelius žvalgomuosius, o 2019-aisiais, kai bus minimi Žemaitijos metai, – ir išsamius kompleksinius tyrimus.
Patikslino duomenis
Šilalės rajone greta viena kitos stūkso dvi analogiškus Medvėgalio pavadinimus turinčios kalvos: viena jų – aukščiausia Žemaitijoje (234,6 metro), kita – XIV amžiaus archeologinis paminklas. Anot G. Zabielos, tyrimai Medvėgalio komplekse pradėti 2016 metais, Klaipėdos universitetui bendradarbiaujant su Šilalės rajono savivaldybe.
„Anksčiau manyta, kad ta aukščiausia kalva tėra paprastas kalnas. Tačiau pernai atlikome tyrimus, per kuriuos paaiškėjo, jog tai – piliakalnis, nes aikštelėje radome kultūrinį sluoksnį. Spėjame, kad pilis ant jo stovėjo nuo pirmojo tūkstantmečio po Kristaus iki XIV amžiaus. Kraštą ėmus siaubti kryžiuočiams žemaičiai, pajutę realią karinę grėsmę, XIV amžiuje pastatė naują, galingesnę pilį ant gretimos kalvos, kuri labiau tiko gynybos reikmėms, nes turėjo statesnius šlaitus. Abiejų kalnų papėdėje aptikta senovės gyvenvietė“, – pasakojo mokslininkas.
Tyrėjų komandai pavyko surinkti naujų duomenų ir apie mįslingąją kūlgrindą. Oficialiai buvo teigiama, jog kalno papėdėje, pelkėje po velėna, 1959 metais identifikuotas akmenimis grįstas vingiuotas kelias. Jis esą turėjo priešus klaidinančias kūlgrindas ir medgrindas. Medvėgalio piliakalnio papėdėje esančiuose pelkėtuose slėniuose rastos kūlgrindos galėjo būti sudėtinė pilies gynybinių įrenginių dalis.
„Deja, išsamiai ištyrę nurodytą menamos kūlgrindos vietą išsiaiškinome, kad tai yra dabar jau po žeme glūdintis buvęs akmeninis grindinys, bet ne kūlgrinda“, – pabrėžė G. Zabiela.
Padėjo entuziastai
Praėjusį šeštadienį prie Medvėgalio susirinko rekordiškai daug (apie 80) savanorių, pasiėmusių metalo ieškiklius, ir leidosi į Medvėgalio pilėnų kapinyno paieškas. Visi entuziastai turėjo iš anksto užsiregistruoti ir pateikti savo asmens duomenis. Juos lydėjo 10 profesionalių archeologų.
„Pavieniai radiniai piliakalnyje, gyvenvietėje, neatskleidžia tikrojo vaizdo, kokie žmonės senovėje čia gyveno. Būtent kapinynų medžiaga yra pagrindinis informacijos šaltinis, leidžiantis sužinoti apie protėvių materialinę kultūrą, laidojimo tradicijas, kaip jie rengėsi, puošėsi, kokiais ginklais kovojo, ar buvo turtinga bendruomenė, ar ne. Analizuojant įkapes sukaupiama itin vertingų duomenų ir apie pilėnų gyvenimo būdą, prekybos ryšius, kovas, amatus, santykius su kitomis gentimis ar kultūromis, nes randama ir importinių daiktų“, – aiškino G. Zabiela.
Ekspedicijoje dalyvavo Metalo ieškiklių naudotojų klubo (MINK) atstovai. Jie išžvalgė daugiau kaip 30 hektarų teritoriją aplink Medvėgalio piliakalnius. Pasak archeologo, tik pavakare vienai grupių pagaliau pavyko aptikti tai, kas vainikavo ekspediciją.
„Tokios didelės teritorijos pavieniai profesionalūs archeologai fiziškai neįstengtų išžvalgyti, todėl džiaugiamės, kad mums talkino savanoriai. Ant vienos kalvų buvo rasta lankinės segės, apyrankės, smeigtuko fragmentų, kurie, matyt, atkeliavo iš suardyto kapo. Džiugu, kad spėjamo kapinyno vieta – neariama. Po žeme glūdintys palaidojimo paminklai gali būti neliesti ir suteikti itin vertingos informacijos. Atlikus išsamius aptikto kapinyno tyrimus, mūsų žinios tiek apie Medvėgalio žemaičius, tiek apie pačią gentį labai prasiplėstų. Būtina suvokti, kad kalbame ne šiaip apie kokią nors pilaitę, o apie galingąjį Medvėgalį, archajiškos žemaičių Medininkų žemės centrą“, – akcentavo G. Zabiela.
Ant Medvėgalio kalno stovėjusią medinę žemaičių pilį viduramžiais kryžiuočiai puolė bent 20 kartų. / Gintauto Zabielos nuotrauka
Istorijos šaltiniuose medinė Medvėgalio pilis minima nuo 1316 metų, kai ją pirmą kartą puolė kryžiuočiai. 1329-aisiais surengtas dar vienas, jau jungtinės kryžiuočių, Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio, Silezijos kunigaikščio ir Anglijos grafų, kilmingųjų kariuomenės, kurią sudarė 18 tūkst. vyrų, antpuolis. Medvėgalio gynėjai buvo priversti krikštytis, bet kryžiuočiams pasitraukus tuoj pat atsimetė nuo krikščionybės. Po atkaklių mūšių 6000 pilies gynėjų kariuomenė buvo įveikta, o kraštas – nuniokotas. Iš viso žinoma apie 20 Ordino žygių prieš Medvėgalį.
Laužo stereotipus
Mokslininkai, žvalgydami potencialias ar jau žinomas archeologines vietoves, vis dažniau į pagalbą kviečiasi MINK narius. Klubas deklaruoja, kad mėgėjiška paieška metalo ieškikliais turi būti atliekama bendradarbiaujant su kultūros paveldo institucijomis ir visuomene, aiškiai atskiriant tokią veiklą nuo „juodosios archeologijos“. Teigiama, jog mėgėjiška paieška metalo ieškikliais negali pažeisti įstatymų, yra nekomercinė, vieša, gerbianti privačią ir valstybės nuosavybę, aplinką, istoriją bei kultūros paveldą.
„Ji nevykdoma nustatytose kultūros paveldo apsaugos zonose, teritorijose, kurių atžvilgiu aiškiai rodomas kultūros paveldo apsaugos ar mokslo institucijų interesas, todėl visada bendradarbiaujame su paveldosaugininkais, archeologais. Medvėgalyje visi ieškotojai turėjo korteles, radinius dėjo į indus ir nešė archeologams. Buvo žymimos radinių koordinatės, identifikuojami daiktai. Viskas vyko legaliai. Mūsų asociacija griežtai pasisako prieš nelegalią veiklą, vertybių paieškas draudžiamose paveldosauginėse zonose“, – „Lietuvos žinioms“ tvirtino MINK narys Andrius Čepukėnas.
Jis priminė, kad klubo nariai, vadovaujant archeologams ir suderinus su Kultūros paveldo departamentu, jau yra žvalgę spėjamą Saulės mūšio vietą, senovės kapinynus, rezistencijos kovų vietas, dalyvavę bendrose ekspedicijose Kernavėje, Palangoje, Vilniuje, Kaune.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą