Rinkėjai suteikė galios

Tiesioginiai merų rinkimai suteikė stabilumo Savivaldybės valdžios institucijai ir sutvirtino mero pareigybę – tai Kretingos rajono savivaldybės mero, konservatoriaus-krikščionio demokrato Juozo Mažeikos, rajonui vadovaujančio trečią kadenciją, išvada. Kaip rinkėjų suteiktos galios pajautimo įrodymas, J. Mažeikos lūpomis buvo įvardinti ir trys svarbiausi darbai, kuriuos jis užsibrėžė nuveikti per šią kadenciją: Kretingoje pastatyti biblioteką, sporto kompleksą ir renovuoti Žemaitės alėją. Valstybės dienos išvakarėse su meru kalbėjomės apie pasikeitusį jo statusą, Savivaldybės problemas, vystymosi vizijas.

– Po rinkimų praėjo trys mėnesiai. Nedaug, bet gal jau galite pasakyti, ar reikėjo tiesioginių mero rinkimų?

– Reikėjo. Jau vien dėl to, kad sumažėjo pavojų dažnai valdžios kaitai, suokalbiams, sąmokslams, Savivaldybės valdžios institucija įgijo stabilumo. Tie perversmai, kai persigrupavus politinėms jėgoms taryboje būdavo keičiamas meras, sujaukdavo ir administracijos darbą, kaip antai vienoje Klaipėdos krašto savivaldybėje, valdžia keisdavosi kone kas mėnesį. 

– Bet atsirado kitas pavojus, kad gyventojų išrinktas meras – nevykėlis, Savivaldybės galva bus ketverius metus, kadangi merą nušalinti dabar nėra paprasta, tik per teismus.

– Gal atrodysiu nesavikritiškas, bet savęs nevykėliu nelaikau, kitaip rinkėjai nebūtų išrinkę. Tokia rizika, žinoma, yra, jeigu perki katę maiše. Siekiantis mero posto turi būti žinomas, pažįstamas rinkėjams. Štai Alytaus meru tapo Grigaravičius, Kauno – Matijošaitis. Nemanyčiau, jog prieš rinkimus pasirodęs ir tapsi meru. Anksčiau buvo tokios sėkmės tikimybė, kai partijos sąrašas galėjo „išnešti“. Aš irgi neišlindau kaip koks Pilypas iš kanapių.

– Jūsų rinkimų kampanija sąmoningai buvo vangi?

– Iš dalies taip. Laikiausi nuostatos – jeigu aš, buvęs tiek laiko meru, rinkėjams esu nebereikalingas, jokia reklama per tuos kelis rinkimų mėnesius man mero kėdės nebeatneš. Partijos skyriaus deleguotų kandidatų į Savivaldybės taryba rinkimų kampanija buvo, ji turėjo vykti. O mano asmeniškai buvo santūri. Palikau rinkėjų teismui ir gavau jų verdiktą.

– Dvi kadencijas meru dirbote išrinktas tarybos. Kas pasikeitė šias pareigas gavus tiesiogiai iš rinkėjų?

– Skirtumas yra ženklus. Manau, jog tą ir kiti merai, dirbantys nebe pirmą kadenciją, patvirtintų. Tvirtesnė yra mano pozicija taryboje ir Savivaldybėje. Meras tapo figūra, apie kurią ėmė suktis visas savivaldybės gyvenimas. Iki tol buvo bandoma atriboti mero, tarybos ir administracijos veiklas. Taryba priimdavo sprendimus, administracija juos vykdydavo ir meras į jos darbą nelabai kišosi. Šiandieną meras yra atsakingas tiesiogiai ir už administracijos darbą, tad neturi kaip nusipurtyti šios atsakomybės. Privalau žinoti, kontroliuoti visus administracijoje vykstančius procesus. Kiekvieno administracijos skyriaus darbuotojo neganau, to fiziškai nepajėgčiau. Viską darau per administracijos direktorių, jo pavaduotoją. Jiedu nori nenori kiekvieną rytą mane informuoja apie darbus, aš sprendžiu, kur reikia ir mano įsikišimo. Administracijos darbas ir anksčiau man svetimas nebuvo, tačiau dabar iš arčiau matau kiekvieno skyriaus pajėgumą, taip pat ką reikia stiprinti. Strateginės plėtros skyrius nespėja sugaudyti gausios informacijos srautų, projektų galimybių, operatyviai reaguoti teikiant paraiškas. Skyriuje trūksta žmogaus, kuris dirbtų vien su informacijos srautais, juos analizuotų. Etatų skaičiaus neplanuojame didinti, analizuosime atskirų skyrių veiklą ir ieškosime vidinių resursų Strateginiam skyriui sustiprinti. Palikau šią pertvarką direktoriui, kad pateiktų jos projektą.

Šiuo metu daugiau jėgų reikia skirti kelių ir gatvių priežiūrai. Turime vieną specialistą, tikrai išmanantį, tačiau jis užimtas nuo ankstaus ryto iki vakaro. Gal čia toks laikotarpis, ateity gal tiek nereikės.

Norėtųsi, kad Statybos skyrius būtų stipresnis, ypač statybos darbų kokybės priežiūros srityje. Objektuose laiku pamatytų darbų broką, atidžiau įvertintų ir darbų projektus, nes čia padaromos spragos Savivaldybei labai brangiai kainuoja. Pripažįstu, kad trūksta ir tvirtos architekto ir miesto kraštovaizdžio tvarkytojo ar dailininko, kaip šią pareigybę bepavadintume, rankos. Džiaugiamės, kai dirbti atėjo mūsų rajone, Vydmantuose, gyvenanti jauna specialistė Reda Kasnauskė, bet jauna moteris jau kurį laiką yra motinystės atostogose. Tenka samdyti laikinus darbuotojus. Dirbant darbą reikia nuoseklumo, atsidavusio Kretingai ir rajonui žmogaus, tokio, kaip Telšiai turėjo A. Žebrauską – plataus žvilgsnio architektą, istoriką, krašto patriotą viename asmenyje. Jo didmiesčiai Telšiams pavydi. Šiandieną Kretingoje nebūtų sukilimo dėl gėlynų, skelbimų lentų, jei turėtume gerus specialistus. Žmonės irgi parodo, kurias problemas reikia spręsti neatidėliotinai.

Renkantis darbuotojus, visada pasisakau už jaunus, išsimokslinusius žmones, vietinius, – kurių šaknys yra Kretingoje. Gal pradžioje, neturėdami patirties, jie kartais ir prašauna pro šalį, bet kaip kitaip jos įgys.

Jeigu nebus gerų specialistų, Savivaldybės administracijoje ir geriausi tarybos sprendimai sėkmės negarantuos.

– Administracijos veiklos sritis yra viešieji pirkimai. Ar esate užtikrintas dėl jų skaidrumo?

– Kaip meras nelendu į šitos komisijos darbą. Joje dirbantys žmonės yra pasirašę dėl konfidencialumo, jų veikla yra griežtai juridiškai reglamentuota. Administracijos direktorius man pateikia informaciją apie vykdomus pirkimus, laimėtojus. Kištis į šitą procesą nenoriu, o ir nereikia. Ten dirbantys žino savo atsakomybę. Jei paaiškėtų kokių nors pažeidimų, galiu garantuoti, kad juos padarę būtų griežtai baudžiami ir šalinami iš komisijos.

– Kaip pasikeitė Jūsų santykiai su taryba. Pasigirsta balsų, kad tapote griežtesnis, mažiau pakantus tarybos politikams.

– Kai žinai, kai tam tikrus darbus būtinai reikia padaryti, tai kaip meras privalai pareikšti tvirtą nuomonę. Tarybos nariai pasiginčys, o paskui pareikalaus atsakomybės, kodėl tai nebuvo atlikta. O šiaip lyg ir viskas po senovei: meras taryboje, kaip ir anksčiau, tebeturi vieną balsą, derina tarybos narių frakcijų pozicijas. Šioje kadencijoje jau turime ir opoziciją. Jos atsiradimas yra teigiamas. Jeigu valdančioji dauguma ir atsižvelgs į opozicijos siūlymus, kritiką, opozicijos balsas savo darbą padarys, svarbiausia – konsoliduos tą vadinamą valdančiąją daugumą dirbti konstruktyviai. Kai nebuvo opozicijos, ta pati valdančioji dauguma buvo nevieninga, buvo trinčių tarp jos narių. Opozicija verčia susitelkti.

– Tą susitelkimą pademonstravote iš kandidatų į komisijų pirmininkus pašalindami opozicijoje esančius darbiečius Vytautą Ročį ir Dalią Martišauskienę. Kodėl?

– Atsigręžus į praeitį – čia mano ir administracijos direktoriaus padaryta klaida, kai po švietimo darbuotojų skundo, vidinių pokalbių buvau pavedęs Švietimo skyriuje atlikti tarnybinį patikrinimą ir paviešinti visuomenei rezultatus, tačiau to nepadarėme. Šiandieną visuomenei nekiltų įtarimų, kad D. Martišauskiene (buvusi Švietimo skyriaus vedėja, – aut. past.) atsikratė, nes buvo neparanki ir pan. Aš, turintis daug informacijos apie tuos praeities dalykus, esu įsitikinęs, jog D. Martišauskienei nederėjo pretenduoti į tarybos Etikos komisijos pirmininko pareigas.

– Kokie pokyčiai darbe, susiję su tiesioginiu išrinkimu, yra nemaloniausi? 

– Užgriuvęs popierių–dokumentų kalnas, anksčiau tokio nebuvo. Dabar visų biudžetinių įstaigų vadovų darbo santykiai yra mero žinioje. Ir darbiniai, ir bendražmogiški, kurie pasiekia merą. Meras, nebe administracijos direktorius, turi skirti ir nuobaudą, ne vien apdovanoti. Pirmą nuobaudą jau skyriau. Patikėkit, jausmas nėra geras. Meras atkuria savivaldybės teritorijoje religinėms bendruomenėms jų išlikusį turtą. Rusų stačiatikiai siekia įsiteisinti savo koplyčią Kretingos kapinėse, kuri lig šiolei juridiškai buvo niekieno. Siunčiame dokumentus į Vyriausybę ir gauname atgal su užklausomis. Merui pavesta nuosavybę atkurti, o kol kas nėra poįstatyminių aktų.

– Tebegalioja rajono Bendrasis planas, kuriame Savivaldybės vystymo prioritetinė kryptis yra rekreacija, turizmas. Kokią ateitį Kretingai ir rajonui matote Jūs?

– Turizmas, rekreacija gal tolimoje ateityje ir taps stipriausia kryptimi, bet artimiausioje perspektyvoje to nematau, nes tam reikia milžiniškų investicijų. Ar Kretinga gali padaryti tokį šuolį, kad perspjautų, pralenktų Palangą ir Klaipėdą? Manau, kad šito ir nereikia. Turime sukti galvas, kaip Kretingai išlošti, turint šalia Palangą, Klaipėdą. Kretingos kraštas turi tikrų kultūros paveldo objektų, neurbanizuotų gamtos lobių. Kaip visa tai panaudoti pirmiausia į Palangą, Klaipėdą atvykstančiam turistui pritraukti. Pavargę nuo Klaipėdos didmiesčio žmonės kuriasi Kretingoje, statosi namus. Mūsų užduotis pasirūpinti, kad jie čia pasijustų ir taptų savi. Būtina plėsti reikalingas paslaugas, pasirūpinti prieinamu švietimu ir pan.

Kol kas didžioji pramonė irgi telkiasi Klaipėdoje, mūsų savivaldybėje nebloga terpė smulkiam, vidutiniam verslui plėtotis. Į tai turime atsižvelgti. Rajone labai svarbus yra žemės ūkis. Turime stiprių ūkininkų šeimų, čia gyventi lieka jų vaikai ir anūkai. Jie ir liks, jeigu Savivaldybė pasirūpins, kad keliai būtų sutvarkyti, netoli namų būtų mokyklos. Turime karčią mokyklų kaimuose uždarymo patirtį, iš jos privalome pasimokyti ir stengtis visomis išgalėmis išsaugoti, stiprinti šiandieną kaimuose veikiančias mokyklas. Kaime reikia inteligentų – mokytojų, kultūros žmonių. Kitaip kraštas dar labiau ištuštės. Nesu pesimistas, nemanau, kad visi emigrantai negrįš. Grįš, jeigu bus galimybės dirbti, mokyti vaikus.

– Ką esate suplanavęs trūks–plyš padaryti per šią kadenciją?

– Esu įsipareigojęs Kretingoje pastatyti biblioteką, sporto kompleksą ir renovuoti Žemaitės alėją. Tai didžiausi darbai, be daugybės kitų, kasdieninių ir svarbių.

– Ar kandidatuosite į Seimą? Kiek žinau, partijos skyriaus nariai to norėtų.

– Ne. Jau treti Seimo rinkimai, kai atsisakau. Susirinkime buvau iškeltas, atsisakiau dėl vienos priežasties: mano supratimu, valstybę turi valdyti teisininkai, finansininkai, ekonomistai. Žinoma, reikia ir pedagogų, bet anksčiau išvardyti turėtų dominuoti. Be to, to reikia norėti. Nebandžiau, kai jaunesnis buvau, dabar nebe laikas. Ne piemuo esu – ačiū, kad išsirinkote meru, pasitikėjote, ir kadencijai įpusėjus Savivaldybės nemesiu, Seiman nebėgsiu. Mero darbas nėra vien šventės, kaip kas įsivaizduoja, ir ta duona nėra tokia saldi, kaip atrodo. Bet aš atėjau į šį darbą sąmoningai. Politiko kelio pradžioje svarbu būna garbė, kiti „saldūs“ valdžios gundymai reikšmingi, bet kai subręsti, tie prieskoniai nubyra ir vertini tai, ką tu gali padaryti. Šis darbas man mielas. Jeigu į jį tektų eiti kaip į vergovę, seniai būčiau dėjęs į kojas. Kiekviename darbe žmogus turi jausti pasitenkinimą.