Prabėgus 20-iai metų, kai kurie Sąjūdžio dalyviai uostamiestyje "Vakarų ekspresui" sutiko papasakoti, kaip buvo ruošiamasi galimam pralaimėjimui, veikimui pogrindyje, kokie gudrūs planai buvo regzti rezistencijos atvejui, į pagalbą pasitelkiant net vienuolius.
Jautė iš anksto
Kai pradėjome pokalbį su buvusiu Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus tarybos pirmininku Algirdu Grubliu, šis tarsi save motyvuodamas išdrožė, kad dauguma jo bendražygių jau Anapilyje, tad tą nematomą kovų už šalies laisvę lauką jau laikas parodyti.
 |
| "Žmonės netiki tuo dalyku, bet mes jau 1990 metų gruodžio mėnesį, remdamiesi surinkta informacija ir nuojauta, žinojome, kad perversmas vienokia ar kitokia forma įvyks, kad sovietinė kariuomenė yra pasiruošusi, jų vadovybė - taip pat. Todėl ėmėme rengti konkrečius planus, viską detalizavome ir organizavome galimą pogrindinę veiklą", - pasakojo Algirdas Grublys. |
A. Grublys nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo vadovavo Valstybės saugumo departamento (VSD) Klaipėdos apygardai, 1991-aisiais jau buvo slaptas VSD karininkas kita pavarde, vadovavo pogrindiniam Krašto apsaugos departamento Klaipėdos miesto gynybos štabui.
"Žmonės netiki tuo dalyku, bet mes jau 1990 metų gruodžio mėnesį, remdamiesi surinkta informacija ir nuojauta, žinojome, kad perversmas vienokia ar kitokia forma įvyks. Kad sovietinė kariuomenė yra pasiruošusi, jų vadovybė - taip pat. Buvo atliktos pratybos. Dar gruodžio 20 dieną su Ciriliu Norkumi buvome viską sutarę: jei įvyktų reokupacija, siekiant iš naujo nuversti valdžią, reikės dirbti, organizuoti žmones, nes be laisvės jie nenurims", - pasakojo A. Grublys.
Tad buvo nutarta bendrai veiklai surinkti grupę žmonių, kurie turėjo tam tikrą patirtį ir buvo atsakingi.
"Būrėme komandą iš Tremtinių sąjungos, Lietuvos partizanų laisvės gynėjų, gydytojų, technikų, ryšių specialistų. Kūrėme tokį žmonių ratą, kuris būtų suformuotas kaip Krašto apsaugos departamento Klaipėdos gynimo komitetas.
Kai gruodžio 20 d. sovietų kariuomenės Klaipėdos įgulos vadas išleido įsakymą dėl sustiprinto patruliavimo, kuriame aiškiai buvo nurodyta, kad patruliuojantys kariškiai gali sulaikyti kiekvieną Lietuvos pilietį, apklausti, suimti, kad privalo ieškoti jaunuolių, vengiančių sovietinės tarnybos, ta situacija rodė, jog įvedama tam tikra diktatūra", - prisiminė Sąjūdžio dalyvis.
Tuomet patriotai ir nusprendė: prasideda paruošiamasis okupacijos periodas. Būrys žmonių ėmė rengti konkrečius planus, viską detalizavo ir organizavo galimą pogrindinę veiklą.
 |
| ARCHYVAS. Sauliaus Jokužio nuotraukose - uostamiesčio gynybos štabo darbo Sausio 13-osios naktį akimirkos (su mikrofonu ir prie telefono - šviesaus atminimo Rimantas Ulevičius, šalia jo - šviesaus Vytautas Šliogeris, nuotraukoje apačioje iš dešinės - Raimundas Praleika). |
Viską suplanavo
Anot A. Grublio, Tremtinių sąjungos pirmininkui Martišiui buvo patikėta užduotis organizuoti konspiracinius butus, kuriuose būtų galima susitikti, spręsti organizacinius klausimus, ką nors paslėpti.
"Surinkome konspiracinių butų adresus, paprašėme, kad Martišius turėtų savo padėjėją kritiniu atveju, jei kokia nelaimė atsitiktų. Partizanų vadas Trakimas, slapyvardžiu Genelis, buvo atsakingas, kad visame Klaipėdos regione kritiniu atveju būtų suburti buvę rezistencijos laikotarpio žmonės, šauliai. Jie turėjo patirtį, galėjo organizuoti pasipriešinimą", - slaptus planus atskleidė A. Grublys.
Vaclovas Mikulskis, gydytojas, buvo atsakingas, kad visose ligoninėse vyktų pasiruošimas galimiems kruviniems įvykiams, turėjo būti parengti patikimi gydytojai, kurie veiktų pogrindžio sąlygomis, jei reikėtų suteikti kvalifikuotą pagalbą, nesikreipiant į ligonines.
"Inžinierius Egidijus Japertas buvo atsakingas už techniką, dauginimo aparatūrą, faksą, kad, reikalui esant, viskas būtų paruošta, būtų atsarginiai variantai. Nes okupacijos atveju prie dauginimo aparatų neprieisi. Dar sunešėme visokius dokumentus, Klaipėdos regiono žemėlapius, tarp kurių - ir kariniai, miesto planavimo schemas. Sudėjome viską ir jis į Švėkšną išvežė slėpti, jei kovai prireiktų naudoti", - dėstė pokalbininkas.
Raimundas Praleika buvo atsakingas už miesto vadovybę, kad kritiniu atveju būtų išvežtas meras, Tarybos pirmininkas, kiti, kad užgrobus mūsų pagrindines įstaigas okupantai negalėtų naudotis antspaudais, oficialia atributika, priversti ją naudoti kitus žmones. Tikslas - maksimaliai izoliuoti visą miesto valdžią.
"Jūsų dienraščio vyriausiasis redaktorius Gintaras Tomkus buvo atsakingas už žiniasklaidą, pogrindinę spaudą, kaip organizuoti viešinimą. Diskutavome, kur ir kokiose spaustuvėse yra senos spausdinimo mašinos, raidžių rinkiniai. Paprašėme, kad būtų įtrauktas ir "Ryto" spaustuvės direktorius, kažkur vandentiekio bazėje buvo paslėpta 15 tonų spausdinimo popieriaus", - toliau paslaptis dėstė buvęs saugumo darbuotojas.
Klaipėdos Sąjūdžio aktyvistams buvo žinomas ir 271 iš sovietinės armijos pabėgęs bei besislapstantis jaunuolis, tad buvo atsakingas žmogus, kuris ir jais rūpinosi.
Tarpininkai - vienuoliai
Dabar jau gana pikantiškai skamba planas, kaip būtų reikėję bendrauti okupacijos atveju.
"R. Praleika buvo atsakingas už atsitraukimą iš miesto. Jis pranešė, kad susitarė su Kretingos vienuoliais pranciškonais: įvykus kritiniam atvejui, turėjom tam tikras konspiracines vietas, kur prisiglausime", - pasakojo A. Grublys.
R. Praleika "Vakarų ekspresui" teigė, jog Kretingos vienuolyno vadovybė iškart sutiko tarpininkauti galimos okupacijos atveju.
"Sutarėme, kad kiekvieno mėnesio pirmąjį sekmadienį 12 val. mes pasirodome Kretingos bažnyčioje prie antrosios koptos, klausyklos, kur šalia įėjimo į vienuolyną. Na, buvo tartasi ir slaptažodį sugalvoti, bet jo nebuvo, nė karto taip ir nepasinaudojome tuo planu. O jis toks: jei nori susitikti, ateini prie klausyklos tuo sutartu momentu, po to valandai pasitrauki, o tada vienuolis perduoda, kur ir su kuo susitikti reikia", - sakė R. Praleika.
Anot A. Grublio, Klaipėdoje ryšį palaikyti būtų buvę sunku ir rizikinga.
"Gal net neįmanoma, nes visi vienas kitą pažįsta. Dėl to Kretingą pasirinkome, dar ir pasitikėjimas buvo didelis vienuoliais. Žinote, pasikeitus valdžiai, ir kunigai galėjo keistis, o vienuoliai niekada nelindo į viešumą, dirbo savo darbą. Lietuvoje buvo žinoma, kad yra mažiausiai 10 tūkstančių KGB agentų, tad bažnyčioje tarp minios kokie 3-4 galėjo būti. O mes, rezistentai, tikrai būtume buvę sekami, būtų buvusios išplatintos mūsų nuotraukos. Tad tarpininkaujant vienuoliams būtų galimybė susitikti konspiraciniame bute. Pavyzdžiui, Kartenoje", - pasakojo A. Grublys.
Neįvykęs šturmas
Dar viena kone filmo siužeto verta istorija - kaip klaipėdiečiai iš Girulių televizijos bokšto į Vilnių gabeno vengrišką siųstuvą.
Anot A. Grublio, kai buvo užimtas Vilniaus televizijos bokštas, teko Lietuvos radijo ir televizijos komitetui galvoti, kaip atnaujinti transliaciją.
"Mūsų valdžia žinojo, kad Klaipėdoje, Giruliuose, yra vengriškas siųstuvas. Jei parlamento viduje tą siųstuvą pritaikytum, sumontuotum, tai 30 km spinduliu Vilniuje galima būtų tiesiogiai transliuoti Lietuvos televizijos programą, o po to ir televizijos bokštai relinėmis linijomis pasigautų", - niuansus dėstė pokalbininkas.
Tad slapčia buvo sukurtas planas išmontuoti siųstuvą ir nugabenti į parlamentą.
"Tai buvo visiškai slapta operacija. Niekas to nežinojo. Oponentai taip pat nesnaudė, jie žinojo apie tą siųstuvą, jau tada apie Girulių bokštą pradėjo sukiotis tam tikri žmonės. Dabar, gavę dokumentus, žinome, kad sausio 16 dieną buvo numatytas Girulių televizijos bokšto šturmas. O mes siųstuvą nuėmėm 14-os dienos naktį, 15 dieną nuvežėme į Seimą. Jie būtų pavėlavę", - istorijos vingius braižė A. Grublys.
Išmontuotas siųstuvas buvo supakuotas į miegmaišį ir gabentas greitosios medicinos pagalbos automobiliu.
"Tuo metu Vilniuje stovėjo šarvuočiai, visi įvažiuojantys į miestą galėjo būti ir buvo tikrinami. Mes mąstėm, kad yra žuvusių, daug sužeistų, tad nusprendėme vykti su greitosios medicinos pagalbos mašina, apeliavom į humaniškumą, juk net karo metu Raudonojo Kryžiaus veikla gerbiama. Neva vežame gyvybei palaikyti reikalingą aparatūrą.
Bet reikėjo viską įforminti, tad nuėjome į tuometinę Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninę pas vyriausiąjį gydytoją, paaiškinome situaciją, mums reikėjo komandiruotės. Viskas buvo sutvarkyta, gavome ir baltus chalatus. Bet dar ir pėdsakus mėtėme, pradžioje vykdami į Melnragę lengvąja mašina, žiūrėjome, ar neseka, ar nenutekėjo informacija. Vėliau į Kretingą vykome, perkrovėme siųstuvą, vėl žiūrėjome, ar neseka", - atsargumą prisiminė pokalbininkas.
Klaipėdiečiai net pasirinko ypatingą laiką, kada tą siųstuvą nuvežti į Vilnių: apie 8 ryto, nes tuo metu keitėsi sovietų karių budėjimo pamainos, esą vyrai būdavo pavargę, ne tokie budrūs.
"Vilniuje buvome prieš pusę aštuonių, nebuvo šarvuotos technikos, padarėme lanką nuo Vievio, kad pagrindine magistrale nevažiuotume. Atvykome į parlamentą, o ten jau žinojo, kad turime atvažiuoti, bet beveik niekas nežinojo, ką ir iš kur atvežėme. Žinojo tie, kam reikėjo", - sakė jis.
Parengė spąstus
Mažai kam žinoma ir tai, kad klaipėdiečiai buvo parengę spąstus sovietų okupantams.
Anot A. Grublio, vieni jų buvo Giruliuose televizijos bokšto patalpose.
"Yra ten laiptai, o virš jų ant tinklo įrengėme ir užmaskavome spąstus - dvi tonas kabančios visokios aparatūros, betono luitų. Sugalvota taip: jei rusų kariuomenė įsiveržia, užmina tokį vieną pedaliuką, ir 2 tonos nušluoja pirmuosius besiveržiančius. Čia būtų buvusi mėsmalė, vargu ar nors vienas būtų likęs gyvas. Buvo taip sukonstruota, kad visos bokšto sargybos metu budėjo žmogus, kad, neduokdie, kas kitas nenuspaustų, netyčia saviškių nesužeistų, nes spąstai buvo labai jautrūs", - pasakojo buvęs VSD darbuotojas.
Spąstų buvo ir savivaldybės pastate, ginkluotasi vadinamaisiais Molotovo kokteiliais.
Specialiai nutarta blokuoti gatves, vedančias į savivaldybės administracijos pastatą Liepų gatvėje tam tikrose vietose sustatant sunkiasvorę techniką. Mat šarvuočiai nebūtų pralaužę jos, o tankams iškviesti reikėtų įvairių biurokratinių procedūrų, kurios užtrunka.
"Atribojome jų veiksmus. Viską matėme, prie Sąjūdžio būstinės jau buvo privažiavusi su skydais kariuomenė, manėme, jau prasidės, bet 15 minučių pabuvo, sulipo į mašinas ir išvažiavo. Pratybos. Tada būstinę perkėlėme į kitą pastatą. Jie sutriko. Vyko taktinė kova, gudravimas. Kasdien susirinkdavome, diskutuodavome, buvo nuolatinė neįvardinta kova su oponentais. Ką jie sugalvos, ką jie padarys? Tuo momentu buvo darbas, reikėjo būti budresniu, gudresniu, visi taip dirbo", - prisiminė A. Grublys.
R. Praleika atskleidė dar vieną paslaptį: esą aukščiausiu lygiu buvo nuspręsta okupacijos atveju V. Landsbergį išgabenti iš Lietuvos per Klaipėdą.
"Viskas buvo parengta, mes tam ruošėmės. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas būtų buvęs išplukdytas į Vokietiją arba Švediją. Buvo ir laivai paruošti", - sakė jis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą