Didelė dalis smurto prieš moteris yra "nematoma". Ji neatsispindi oficialioje statistikoje, nes tik nedaug moterų kreipiasi į policiją, nes bijo vyro keršto ar atsainaus pareigūnų požiūrio. Ji neatsispindi ir viešoje nuomonėje, nes šia tema nėra atvirai kalbama daugelyje kultūrų, o Lietuva - ne išimtis, čia tai yra tabu. Kalbėti apie smurtą artimiausioje namų aplinkoje - gėda. Dėl šių priežasčių dažnai nežinome, kad kenčia artimi žmonės - bendradarbiai, draugai, kaimynai.
Prie didesnio supratimo neprisideda ir vyraujančios nuostatos apie smurtą prieš moteris. Viena iš tokių nuostatų - "smurtas prieš moteris yra retas reiškinys".
Europos Tarybos tyrimai rodo, kad Europoje nuo 12 iki 15 proc. moterų su smurtu susiduria kasdien. Lietuvoje tik 37 proc. moterų niekada nepatyrė smurto. Europoje šeiminis smurtas vadinamas epidemija - jis yra pagrindinė 16-44 metų moterų mirtingumo priežastis, tik po jos seka vėžys ir nelaimingi autoįvykiai. Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimai rodo, kad moterys patiria didesnę riziką namuose nei gatvėse.
Vakarų Europa pripažįsta didelius smurto mastus, bet problema Rytų Europoje yra kur kas opesnė. Rusijoje kasmet smurtinėmis mirtimis žūva apie 13 000 moterų, dauguma - nuo savo vyrų, partnerių rankos. Palyginimui - karo metu Afganistane žuvo 14 000 žmonių.
Kita klaidinga nuostata - smurtas prieš moteris yra tik tam tikrų socialinių sluoksnių problema: neišsilavinusiųjų, mažumų, neturtingųjų. Esą išsilavinę, dirbantys žmonės gyvena saugesniame, gražesniame pasaulyje. Tačiau žymios, turtingos prancūzų aktorės Marie Trintignant žūtis nuo popmuzikos dievaičio Bertrandt Cantat rankos Vilniuje 2003 m. paneigė daug stereotipų. Šokiruota Prancūzija atliko tyrimus, kurie atskleidė, kad kas mėnesį nuo smurto žūva apie šešias moteris.
Po šio įvykio į šią problemą imta rimčiau žiūrėti ir kitose Vakarų Europos valstybėse. Europos Sąjungos institucijos griežtina įstatymus arba priima iki šiol nebuvusius. O Lietuvoje įstatymas prieš smurtą privačioje erdvėje vis dar ruošiamas. Policija dažniausiai vengia kištis į šeimyninius konfliktus, nesuteikia pilnos informacijos apie galimą pagalbą iš kitų institucijų ar organizacijų.
Smurto kultūrą palaiko ir vyraujančios nuostatos, kad konfliktai ir smurtas yra normali vyrų ir moterų bendravimo dalis, kad vyras turi būti "galva", kad tai, kas vyksta šeimoje - privatu ir neliečia kitų. Lyčių nelygybė, tradicinės patriarchalinės normos tebėra gajos ne tik Pietų Azijoje ar Artimuosiuose Rytuose, bet ir Europos kultūrose. Tikima, kad moterys turi aukotis, išlaikyti šeimą kartu, būti nuolankiomis, neatimti iš vaikų tėvo vardan savo saugumo. Kaltinamos aukos - esą jos smurtą išprovokuoja, yra pačios kaltos. Europos Taryba apibūdina namuose vykstantį smurtą kaip tebesitęsiančių lyčių streotipų ir nelygybės sindromą.
Smurto prieš moteris mastai, pasekmės ir prevencija yra sudėtingi, tačiau smurtas nėra neišsprendžiama problema. Ją spręsti turi ne tik valstybinės institucijos, bet ir nevyriausybinės organizacijos. Daugiau tyrimų, informacijos prisideda prie sveikesnės šeimos ir visuomenės. Prie pokyčių prisidedame ir mes patys. Patiriančioms smurtą moterims svarbu nebijoti keisti situaciją ir ieškoti pagalbos.
Kvalifikuotą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą bei saugų laikiną būstą ir kitus poreikius užtikrinti gali Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras, įsikūręs Smilčių g. 6, Melnragėje. Nemokama pagalbos moterims linija - 8 800 66366
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą