Tiškevičių detektyvas

Pa­vel­do­sau­gi­nin­kai tar­si šer­lo­kai holm­sai ėmė vy­nio­ti kri­mi­na­lo siū­lo ga­lus ir nu­sta­tė, kad pir­miau­sia bu­vo iš­plėš­tas pen­kia­me­tės Ma­ri­jos Tiš­ke­vi­čiū­tės sar­ko­fa­gas, o po ke­lių de­šimt­me­čių – ir gra­fo Juo­za­po Tiš­ke­vi­čiaus bei gra­fie­nės So­fi­jos. Da­bar jau aiš­ku, ką ka­pų plė­ši­kai su­ge­bė­jo pa­vog­ti iš mi­ru­sių­jų, o kas tik li­ki­mui nu­si­šyp­so­jus li­ko pra­žiop­so­ta ir pa­teks į mu­zie­jų. Kre­tin­giš­kiai sa­vo ruo­žtu pla­nuo­ja vi­suo­me­nei bent jau per Vė­li­nes leis­ti iš­vys­ti di­di­kų sar­ko­fa­gus bu­vu­sia­me Tiš­ke­vi­čių dva­ro van­dens ma­lū­ne, rū­sio pa­tal­po­se, ir pa­gerb­ti vie­nos žy­miau­sių Lie­tu­vo­je gi­mi­nės at­sto­vus.

Pa­vo­gė me­da­lius

1893 me­tais sta­ty­ta ne­ogo­ti­ki­nė Tiš­ke­vi­čių šei­mos kop­ly­čia da­bar tuš­čia: vi­si ke­tu­ri be­to­ni­niuo­se pos­ta­men­tuo­se ap­tik­ti ba­ro­ki­niai sar­ko­fa­gai sau­go­mi Kre­tin­gos mu­zie­ju­je.

Pa­vel­do­sau­gi­nin­kai, res­tau­ra­to­riai, is­to­ri­kai ir mu­zie­ji­nin­kai at­vė­rė gra­fo J. Tiš­ke­vi­čiaus (1830-1891 m.), jo žmo­nos S. Tiš­ke­vi­čie­nės (1839-1919 m.), anū­kės Ma­ri­jos Tiš­ke­vi­čiū­tės (1891-1896 m.) ir kol kas ne­ži­no­mos Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vės sar­ko­fa­gus. Ati­da­rius juos pa­aiš­kė­jo, ką plė­ši­kai su­ge­bė­jo pa­vog­ti, o kas li­ko ne­pa­lies­ta. Ko­ne dau­giau­sia ža­los pa­da­ry­ta gar­sų­jį Žie­mos so­dą pa­sta­čiu­sio J. Tiš­ke­vi­čiaus sar­ko­fa­ge.

Yra ži­no­ma, kad gra­fas bu­vo pa­lai­do­tas su ca­ri­nės Ru­si­jos pa­pul­ki­nin­kio uni­for­ma, pri­seg­tais ma­žiau­siai pen­kiais or­di­nais. Jų ne­be­li­kę. Kaip ir par­adi­nės uni­for­mos sa­gų, dir­žo sag­ties bei jo da­lies, taip pat puo­šnių, si­dab­ro siū­lais siu­vi­nė­tų ant­pe­čių (epo­le­tų). Dar pa­vog­ta ke­pu­rė ir, kaip spė­ja­ma, ves­tu­vi­nis žie­das. Iš is­to­ri­nių šal­ti­nių ži­no­ma, kad gra­fas bu­vo pa­lai­do­tas su dviem kar­dais, ta­čiau ras­tas tik vie­nas. Nu­gvelb­tos jų makš­tys, gu­lė­ju­sios, kaip ma­no­ma, at­ski­rai nuo kar­dų prie dir­žo.

Vis dėl­to kai ko ka­pų plė­ši­kai ne­su­ge­bė­jo pa­vog­ti. Įdo­miau­sia, kad gra­fo sar­ko­fa­ge li­ko maž­daug 18 cm il­gio ma­sy­vus si­dab­ri­nis kry­žius, ku­ris, ma­tyt, bu­vo pa­dė­tas ant vi­di­nio cin­kuo­to sar­ko­fa­go dang­čio stik­li­nės da­lies. Ją su­dau­žius tam­so­je kry­žius, ma­tyt, įkri­to tarp pa­lai­kų ir pa­si­me­tė. Plė­ši­kai taip pat ne­įs­ten­gė įžvelg­ti ir pa­vog­ti me­ta­li­nio ca­ri­nės Ru­si­jos dvi­gal­vio ere­lio, kar­do bum­bu­lo iš si­dab­ri­nių siū­lų. Iš­bars­ty­ta ir ne­ma­žai si­dab­ro gi­jo­mis vy­tų epo­le­tų ku­tų. Li­ko ne­pa­lies­ti il­gi, gra­žūs, odi­niai rai­te­lio ba­tai, si­dab­ro siū­lais siu­vi­nė­ta vie­na puo­šnios apy­kak­lės da­lis ir mun­du­ro ran­ko­ga­liai.

Paskutinio Kretingos valdytojo grafo Aleksandro Tiškevičiaus noras išsaugoti tėvų palaikus, deja, neišsipildė. /Deniso Nikitenkos nuotrauka

Ne­ra­do auk­si­nio žiedo

Ne­įti­ki­ma, ta­čiau di­di­kų ka­pus drį­sę iš­nie­kin­ti van­da­lai ar van­da­las ne­su­ge­bė­jo nu­mau­ti gra­fie­nei S. Tiš­ke­vi­čie­nei ves­tu­vi­nio žie­do nuo pirš­to. Jis ap­tik­tas sar­ko­fa­ge. Ant kuk­laus tra­di­ci­nio auk­si­nio žie­do iš­kal­ta da­ta: 1860 06 10. Ma­no­ma, tą­dien Tiš­ke­vi­čiai su­si­tuo­kė. Iš­li­ko ir da­lis da­bar jau pa­juo­du­sių ro­ži­nio ka­ro­lių, ta­čiau kry­že­lio ne­ras­ta. Taip pat įspū­din­ga di­de­lė juo­da gof­ruo­ta gra­fie­nės ska­ra.

Ne vis­ką niek­da­riai pa­vo­gė ir iš mer­gai­tės Ma­ri­jos sar­ko­fa­go. Ja­me li­ko vi­sas Tiš­ke­vi­čiū­tės ro­ži­nis iš per­la­mu­tro ru­tu­liu­kų su auk­si­niu maž­daug 4 cm kry­že­liu. Gra­fai­tė per lai­do­tu­ves nu­fo­tog­ra­fuo­ta gu­lin­ti sa­vo kars­te ir kai­rė­je ran­ko­je lai­kan­ti tą pa­tį ro­ži­nį... Taip pat ne­pa­vog­tas, ma­tyt, mer­gai­tei ant kak­lo bu­vęs pa­ka­bin­tas kau­li­nis nu­kry­žiuo­ta­sis. Ga­li­mas da­ly­kas, kad rai­žy­ta Jė­zaus Kris­taus fi­gū­rė­lė bu­vo pri­tvir­tin­ta prie me­di­nio kry­žiu­ko (prie auk­si­nio ne­ga­lė­jo bū­ti, nes ne­su­tam­pa dy­dis), ku­ris il­gai­niui su­pu­vo, o kau­las iš­li­ko.

Ket­vir­tas sar­ko­fa­gas aps­kri­tai ne­pa­lies­tas. Spe­cia­lis­tams jį pra­da­rius te­ko už­si­deng­ti no­sis, nes į pa­tal­pą tvoks­te­lė­jo ne­ma­lo­nus kva­pas. Sar­ko­fa­gas bu­vo her­me­tiš­kai už­da­ry­tas, į jį de­šimt­me­čius ne­pa­te­ko de­guo­nies, to­dėl ant mi­ru­sio­sios kau­lų iš­li­ko net ne­su­pu­vę au­di­niai. Spe­cia­lis­tai svars­tė, kad ne­ži­no­mo­ji pa­lai­do­ta su pa­na­šiais dra­bu­žiais, pa­na­šio­mis įka­pė­mis kaip ir Bar­bo­ra Rad­vi­lai­tė. Sar­ko­fa­ge bo­la­vo dau­gy­bė klos­čių...

Šios, kaip spė­ja­ma, vė­liau­siai, apie 1938-1939 me­tus, pa­lai­do­tos Tiš­ke­vi­čių di­nas­ti­jos at­sto­vės ta­pa­ty­bė yra di­džiau­sia pa­slap­tis. Ją dar pa­ines­nę da­ro ap­lin­ky­bė, kad mo­te­ris apau­ta lyg ir di­di­kams ne­pri­de­ra­mais kar­to­ni­niais ba­tais ir pa­lai­do­ta cin­kuo­ta­me sar­ko­fa­ge, ant ku­rio ma­ty­ti se­ri­ji­nis ga­myk­li­nis nu­me­ris... Vis dėl­to ne­abe­jo­ja­ma, kad ne­ži­no­mo­ji – Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vė. Gal­būt ku­ri nors iš gra­fo Juo­za­po sū­naus Alek­sand­ro duk­te­rų.

Pa­nau­do­jo net bėgius

Be­ne di­džiau­sia Kre­tin­gos is­to­ri­jos mįs­lė įmin­ta, nes J. Tiš­ke­vi­čiaus, vie­no svar­biau­sių Lie­tu­vos di­di­kų mū­sų ša­lies, ypač Va­ka­rų Lie­tu­vos, is­to­ri­jo­je, ti­kro­ji pa­lai­do­ji­mo vie­ta iki šiol bu­vo ne­ži­no­ma.

Ta­čiau at­ra­di­mą ly­dė­jo ir gi­lus at­odū­sis iš­vy­dus, kad Tiš­ke­vi­čiai ir jų anū­kė po mir­ties apip­lėš­ti. Ver­si­jų, kas ir ka­da tai ga­lė­jo pa­da­ry­ti, nė­ra itin daug. Pre­li­mi­na­riai at­skleis­tos de­ta­lės dau­giau ne­gu glu­mi­na.

Plėšikai per stebuklą nepastebėjo šio masyvaus sidabrinio grafo kryžiaus. /Laisvūno Kavaliausko nuotrauka

Pir­mie­ji bu­vo iš­nie­kin­ti mer­gai­tės pa­lai­kai. Jos sar­ko­fa­gas, nors ir vai­kiš­kas, nie­kaip ne­ga­lė­jo bū­ti taip pa­žeis­tas pa­čia­me be­to­ni­nia­me pos­ta­men­te. Sky­lės gra­fai­tės sar­ko­fa­ge pa­da­ry­tos net iš šo­nų - ti­krin­ta, ar vi­du­je nė­ra bliz­gan­čių daik­tų. Ši­taip su­dar­ky­ti jį pos­ta­men­te bū­tų fi­ziš­kai ne­įma­no­ma. Tuo­met, ma­tyt, prieš pat An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, van­da­lai iš­lu­po an­gą pa­lai­kų ko­jū­ga­ly­je. Įki­šę stry­pą ar pa­ga­lį jie ėmė trauk­ti sa­vęs link tai, ką už­ka­bi­no. Vi­si mer­gai­tės daik­tai, ku­rių ne­su­ge­bė­ta pa­ste­bė­ti, ras­ti bū­tent ta­me sar­ko­fa­go ga­le. Ir ro­ži­nis, ir kry­žiu­kas.

Be to, ant kars­to sky­lės bu­vo už­dė­tas vai­ni­kas. Tai liu­di­ja, kad sar­ko­fa­gas pa­slėp­tas jau po plė­ši­mo. Pos­ta­men­tas taip pat ne­nu­ken­tė­jęs. To­dėl svars­to­ma, kad pa­slėp­ti ke­tu­ris Tiš­ke­vi­čių at­sto­vus nu­spręs­ta bū­tent po Ma­ri­jos pa­lai­kų iš­nie­ki­ni­mo. Gal­būt 1938-1939 me­tais.

O pos­ta­men­tai pa­sta­ty­ti ne bet ko­kie. Trys skir­tin­go dy­džio, ne­tai­syk­lin­go sta­čia­kam­pio for­mos slėp­tu­vės įreng­tos net pa­nau­do­jant ge­le­žin­ke­lio bė­gius. Jie su­dė­ti kaip at­ra­mos itin ko­ky­biš­ko, tvir­to be­to­no sie­noms ir „lu­boms“. Bė­giai pa­im­ti iš gra­fų ties­tos siau­ro­jo ge­le­žin­ke­lio li­ni­jos, ve­du­sios nuo Pa­lan­gos til­to iki Vi­limš­kės gy­ven­vie­tės. Šia li­ni­ja ark­liais bū­da­vo tem­pia­mi va­go­nai.

Spė­ja­ma, kad sle­piant gra­fų sar­ko­fa­gus rei­kė­jo iš­dau­žy­ti lan­ko for­mos sky­lę pa­čios kop­ly­čios sie­no­je. Ki­taip su­tuok­ti­nių kars­tai bū­tų ne­til­pę. Ma­tyt, ap­sis­kai­čiuo­ta sta­tant pos­ta­men­tą. To­dėl ma­no­ma, kad vi­sų ke­tu­rių žmo­nių pa­lai­kai bu­vo pa­slėp­ti vie­nu me­tu, prieš pat An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą.

Tar­pu­ka­riu, lais­vo­je Lie­tu­vo­je sar­ko­fa­gai ti­kriau­siai gu­lė­jo at­vi­rai, ta­čiau ša­lį oku­pa­vus so­vie­tams, į Kre­tin­gą at­ėjus rau­do­nar­mie­čiams nu­tar­ta ap­sau­go­ti di­di­kus nuo liūd­no li­ki­mo: plė­ši­mo ir pa­lai­kų iš­nie­ki­ni­mo.

Pri­rei­kė degtukų

Dar krau­pes­nė yra J. ir S. Tiš­ke­vi­čių sar­ko­fa­gų va­gys­tė. Be­veik ne­abe­jo­ja­ma, kad tai ga­lė­jo pa­da­ry­ti ku­ris nors iš 1976 me­tais kop­ly­čią res­tau­ra­vu­sių as­me­nų. Vis dar aiš­ki­na­ma­si, kas anuo­met dar­ba­vo­si jos vi­du­je. Pa­sak Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to (KPD) Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sio­jo vals­ty­bi­nio ins­pek­to­riaus Lais­vū­no Ka­va­liaus­ko, bet kas į ra­ki­na­mą kop­ly­čią pa­tek­ti ne­ga­lė­jo.

„Tu­riu sa­vo ver­si­ją, kaip vis­kas tą nak­tį įvy­ko. Pir­miau­sia at­kreip­ki­me dė­me­sį į vie­ną la­bai svar­bią ap­lin­ky­bę: iš­dau­žęs pos­ta­men­to kam­pą ir pa­da­ręs ja­me sky­lę vė­liau niek­da­rys la­bai kruopš­čiai ją už­mū­ri­jo ply­to­mis ir net už­tin­ka­vo. Ar pa­pras­tas van­da­las, va­gis tai da­ry­tų, ar vi­si mo­kė­tų tai pa­da­ry­ti? Abe­jo­ju. Tad juo­dą dar­bą at­li­ko žmo­gus, ku­riam sta­ty­bų, ap­dai­los dar­bai bu­vo ne­sve­ti­mi“, - LŽ aiš­ki­no vie­nas la­biau­siai pa­ty­ru­sių Lie­tu­vos pa­vel­do­sau­gi­nin­kų.

Šio kardo vagys nepasiekė. /Deniso Nikitenkos nuotrauka

L. Ka­va­liaus­ko ma­ny­mu, va­gis tu­rė­jo bū­ti ga­na smul­kaus kū­no su­dė­ji­mo, nes ne tik su­ge­bė­jo įlįs­ti pro ga­na siau­rą pos­ta­men­to sky­lę, bet ir pra­sib­rau­ti į ankš­tą ert­mę tarp dvie­jų sar­ko­fa­gų. „Juo­za­po sar­ko­fa­gas - la­bai puo­šnus, su iš­si­ki­šu­sio­mis or­na­men­tuo­to­mis de­ta­lė­mis, ap­ka­lo­mis - bu­vo prie kop­ly­čios sie­nos, o So­fi­jos – prie iš­dau­žy­tos sky­lės. Va­gis, pa­siš­vies­da­mas ži­bin­tu­vė­liu, at­si­gu­lė tarp jų ant nu­ga­ros, prieš tai nu­ėmęs vi­sus vai­ni­kus nuo gra­fo kars­to. Ant So­fi­jos sar­ko­fa­go ra­do­me vi­sus vai­ni­kus. Plė­ši­kas taip pat nu­lau­žė jam truk­džiu­sias Juo­za­po sar­ko­fa­go de­ta­les. Ir tuo­met ėmė dar­buo­tis prie gra­fo pa­lai­kų gal­vū­ga­lio“, - pa­sa­ko­jo spe­cia­lis­tas. Pra­kiur­di­nęs sar­ko­fa­go dang­čio šo­ną van­da­las me­ta­lo žirk­lė­mis pra­pla­ti­no ir iš­kir­po dvie­jų del­nų dy­džio sky­lę. Ir, ma­tyt, smar­kiai nu­ste­bo pro ją iš­vy­dęs sto­rą stik­lą. Va­gis jį iš­dau­žė, o kar­tu su stik­lu į vi­dų grei­čiau­siai įkri­to ir ma­sy­vus si­dab­ro kry­žius, ku­rio šis ne­pa­ma­tė.

„Plė­ši­kas dar­ba­vo­si be­veik vi­siš­ko­je tam­so­je, ankš­to­je pa­tal­po­je, ne­pa­to­giai gu­lė­da­mas. Įki­šęs ran­ką jis iš­trau­kė tai, ką su­ge­bė­jo pa­siek­ti. To­dėl vi­sa gra­fo pa­lai­kų krū­ti­nės sri­tis ras­ta su­dar­ky­ta, kau­lai iš­ju­din­ti... Pa­si­su­kęs į kai­rę ne­nau­dė­lis ly­giai taip pat įsib­ro­vė ir į gra­fie­nės sar­ko­fa­gą. Ką jis ten pa­vo­gė, kol kas ga­li­me tik spė­lio­ti. Ta­čiau ste­bi­na vie­na ap­lin­ky­bė: pos­ta­men­to vi­du­je ra­do­me so­viet­me­čio lai­kų deg­tu­kų dė­žu­tę“, - kal­bė­jo L. Ka­va­liaus­kas.

Ar van­da­lui dar­buo­jan­tis iš­si­kro­vė ži­bin­tu­vė­lio ba­te­ri­jos, ar jis ban­dė slo­pin­ti jau­du­lį už­si­rū­ky­da­mas, ga­li­ma tik spė­lio­ti. Aiš­ku vie­na - deg­tu­kų dė­žu­tė su už­ra­šu „Lieps­na“ by­lo­ja apie švent­va­giš­ką nu­si­kal­ti­mą. Va­gis ga­lė­jo dar­buo­tis ir vie­nas, ki­taip jam ne­bū­tų pri­rei­kę pa­siš­vies­ti deg­tu­kais už­ge­sus ži­bin­tu­vė­liui. Ki­tą jam bū­tų da­vęs bend­ri­nin­kas.

„O kar­dą tik vie­ną pa­vo­gė dėl to, kad an­tra­sis, taip pat pa­dė­tas ant sar­ko­fa­go šo­no, iš iš­orės, tarp ke­lių or­na­men­tuo­tų de­ta­lių, bu­vo kop­ly­čios sie­nos pu­sė­je. Plė­ši­kas jo ne­ga­lė­jo pa­siek­ti, nors gal­būt ir ži­no­jo, kad J. Tiš­ke­vi­čius pa­lai­do­tas su dviem kar­dais. Bai­gęs sa­vo juo­dą dar­bą ne­nau­dė­lis už­mū­ri­jo pos­ta­men­te iš­muš­tą ert­mę, už­tin­ka­vo sie­ne­les ir pa­si­ša­li­no. Kur da­bar gra­fo ap­do­va­no­ji­mai, ki­ti pa­vog­ti daik­tai, ma­tyt, ne­be­su­ži­no­si­me“, - svars­tė pa­vel­do­sau­gi­nin­kas.

Ne­bu­vo bal­za­muo­tas

Šią, re­gis, fil­mo sce­na­ri­jaus ver­tą įvy­kių ver­si­ją rea­liau­sia pa­va­di­no ir Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­ri­kas Ju­lius Ka­nars­kas. „Fak­tas, kad pos­ta­men­tai bu­vo pa­sta­ty­ti prieš An­trą­jį pa­sau­li­nį ka­rą, ir tai pa­da­rė Kre­tin­gą val­dęs pa­sku­ti­nis Tiš­ke­vi­čius: Juo­za­po sū­nus Alek­sand­ras. Jis pa­slė­pė sar­ko­fa­gus. Tė­vo Juo­za­po sar­ko­fa­gas – pra­ban­giau­sias, de­ko­ruo­tas gry­nos bron­zos ele­men­tais, ku­rie iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do kaip pa­auk­suo­ti, nes iki šiol gra­žiai bliz­ga“, - LŽ sa­kė jis.

Kre­tin­giš­kis pa­nei­gė iki tol is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se fik­suo­tą fak­tą, kad gra­fas, jo pa­ties pa­gei­da­vi­mu, po mir­ties bu­vo bal­za­muo­tas. „Ti­krai ne. Ir tas stik­las vi­di­nia­me cin­ko sar­ko­fa­ge ne­įro­do bal­za­ma­vi­mo fak­to. Jei bū­tų bal­za­ma­vę, ti­krai bū­tų li­kę mu­mi­fi­ka­vę­si au­di­niai, bet jų nė­ra. O štai pa­slap­tin­go­ji mo­te­ris ket­vir­ta­me sar­ko­fa­ge iš­ties at­ro­do taip, tar­si bū­tų bal­za­muo­ta. Be to, į sar­ko­fa­gą ne­pa­te­ko oro. Gra­fų at­ve­ju jau ma­žiau­siai ke­lis de­šimt­me­čius pro sky­les cir­ku­lia­vo oras, to­dėl pa­lai­kai ir su­ny­ko“, - pa­aiš­ki­no J. Ka­nars­kas. Pa­klaus­tas, kas jį la­biau­siai nu­ste­bi­no, is­to­ri­kas už­si­mi­nė apie sa­gas, nu­plėš­tas nuo gra­fo su­rdu­to...

Sarkofagus norima restauruoti ir grąžinti į koplyčią iki 2018 metų. /Deniso Nikitenkos nuotrauka

Sar­ko­fa­gus restauruos

Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vi­da Ka­nap­kie­nė LŽ tei­gė, jog at­vė­rus sar­ko­fa­gus in­ven­to­ri­zuo­ja­ma ir ti­ria­ma tai, kas ten ap­tik­ta. „Da­lis pa­lai­kų iš­vež­ti į sos­ti­nę - ten an­tro­po­lo­gi­nius ty­ri­mus at­lie­ka Vil­niaus uni­ver­si­te­to Ana­to­mi­jos, his­to­lo­gi­jos ir an­tro­po­lo­gi­jos ka­ted­ros pro­fe­so­rius Ri­man­tas Jan­kaus­kas. Taip pat da­ro­mi vi­sų pa­lai­kų DNR ty­ri­mai. Ti­ki­mės, jog gruo­dį jau tu­rė­si­me jų re­zul­ta­tus ir at­as­kai­tą. Tvar­ko­me vi­sus do­ku­men­tus, kad sar­ko­fa­gai su pa­lai­kais bū­tų pri­pa­žin­ti sau­go­ma kul­tū­ros ver­ty­be, - to rei­kia no­rint kreip­tis dėl pa­čių sar­ko­fa­gų res­tau­ra­vi­mo“, - LŽ dės­tė mu­zie­jaus va­do­vė.

V. Ka­nap­kie­nė už­si­mi­nė, kad teks kreip­tis į KPD, įvai­rius fon­dus, Vy­riau­sy­bę ir pra­šy­ti lė­šų Tiš­ke­vi­čių sar­ko­fa­gams res­tau­ruo­ti. LŽ duo­me­ni­mis, vie­no jų res­tau­ra­vi­mas ga­li kai­nuo­ti apie 100 tūkst. li­tų ir truk­ti apie 3-4 me­tus. „No­ri­me res­tau­ruo­ti, gal­būt rep­li­kuo­ti gra­fų dra­bu­žius. O pa­lai­kai bus grą­žin­ti į sar­ko­fa­gus, šie – pa­gar­biai pa­dė­ti to­je pa­čio­je kop­ly­čio­je, ta­čiau vi­sa tai įvyks ma­žiau­siai po 4-5 me­tų“, - ne­slė­pė V. Ka­nap­kie­nė.

Sku­bės iki 2018-ųjų

KPD di­rek­to­rė Dia­na Var­nai­tė vie­nu reikš­min­giau­sių XXI am­žiaus is­to­ri­nių at­ra­di­mų pa­va­di­no tai, kad su­ras­ta Tiš­ke­vi­čių pa­lai­kų bu­vi­mo vie­ta. „La­bai svar­bus mums bu­vo ir Chod­ke­vi­čių, Rad­vi­lų pa­lai­kų at­ra­di­mas. O Tiš­ke­vi­čiai, ypač Juo­za­pas, itin reikš­min­gi ne tik pa­jū­rio, Že­mai­ti­jos, bet ir vi­sos Lie­tu­vos XIX-XX am­žiaus pra­džios is­to­ri­jai. Juk jis ar tė­vo pė­do­mis se­kęs sū­nus tu­rė­jo dva­rų ir Lent­va­ry­je, Užu­tra­ky­je, ki­tur. J. Tiš­ke­vi­čius at­ne­šė į Lie­tu­vą Va­ka­rų Eu­ro­pos kul­tū­rą, jo veik­la tu­rė­jo di­de­lę reikš­mę to lai­ko­tar­pio ša­lies kul­tū­ri­niam, so­cia­li­niam ir eko­no­mi­niam gy­ve­ni­mui“, - LŽ tvir­ti­no ji. J. Tiš­ke­vi­čius pa­sta­tė ne tik vi­so­je Eu­ro­po­je gar­sų Žie­mos so­dą, bet ir pir­mą­ją hid­roe­lek­tri­nę (Kre­tin­go­je, 1878 m.), nu­tie­sė pir­mą­ją te­le­fo­no li­ni­ją (1882 m.). Gra­fas mė­go dieg­ti įvai­rias ino­va­ci­jas, ža­vė­jo­si Va­ka­rų Eu­ro­pos kul­tū­ra ir skie­pi­jo ją sa­vo že­mė­se, įren­gė įsta­bių par­kų.

„2018-ai­siais mi­nė­si­me Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo ju­bi­lie­jų. Bū­tų la­bai gra­žu ir sim­bo­liš­ka, jei tuo­met tu­rė­tu­me ir res­tau­ruo­tą Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čią su gra­žiais sar­ko­fa­gais“, - vy­lė­si D. Var­nai­tė.

KPD va­do­vės tei­gi­mu, iš­tir­ti su­ras­tus Tiš­ke­vi­čių pa­lai­kus la­bai svar­bu no­rint pa­žin­ti sa­vo ša­lies is­to­ri­ją, ją kū­ru­sias as­me­ny­bes. „So­vie­tai 50 me­tų try­nė mums iš gal­vų tai, kas di­din­ga, ke­lia pa­gar­bą, pa­si­di­džia­vi­mą sa­vo vals­ty­be. Try­nė, bet ne­iš­try­nė. Tad da­bar tu­ri­me at­sta­ty­ti tai, ką pra­ra­do­me, kas bu­vo su­nio­ko­ta. Ne tik ras­ti, bet ir res­tau­ruo­ti, eks­po­nuo­ti tuos is­to­ri­nius pa­mink­lus, liu­dy­to­jus. Ypač tų as­me­ny­bių, ku­rios ne­šė švie­są, Va­ka­rų Eu­ro­pos kul­tū­rą į Lie­tu­vą“, - kal­bė­jo D. Var­nai­tė.