"Vakarų ekspreso" maršrutas: nuo eksperimento iki regiono lyderio
"Vakarų ekspreso" maršrutas: nuo eksperimento iki regiono lyderio

Artėjant "Vakarų ekspreso" dvidešimtmečiui, vartome istorijos puslapius ir pradedame publikacijų ciklą, skirtą keliui, dienraščio nueitam nuo revoliucinių įvykių paskatinto eksperimento iki visoje šalyje žinomo Klaipėdos gyvenimo ruporo, ir žmonėms, maitinusiems jį savo vaizduote, įžvalgomis ir operatyvumu.

Šįsyk - apie tai, kaip laikraštis išvydo pasaulį.

Revoliucinga mama ir nenuorama vaikas

Anot "Vakarų ekspreso" vyriausiojo redaktoriaus ir direktoriaus Gintaro Tomkaus, vaizdžiai tariant, dienraščio mama galima vadinti "Mažąją Lietuvą" - savaitraštį, leistą 1988-1993 m.

"Dirbdami tuometinėje "Tarybinėje Klaipėdoje", atėjus permainų vėjams, su keliais bendraminčiais nusprendėme įkurti savo laikraštį. Šitaip atsirado Sąjūdžio idėjas propagavęs savaitraštis "Mažoji Lietuva". Pirmasis numeris išėjo neskambiu "Persitvarkymo naujienų" pavadinimu, kurį vėliau pakeitėme", - prisiminė G. Tomkus.

"Mažoji Lietuva" buvo leidžiama kserografinis būdu - tekstai, rašyti spausdinimo mašinėle, buvo klijuojami ant baltų vatmano lapų, vėliau laikraštis daugintas kopijavimo aparatu. Tiražas nuo vos 30 egzempliorių ilgainiui išaugo iki kelių tūkstančių.

"Laikraštį nemokamai dalindavome žmonėms per mitingus. Jis buvo nežmoniškai graibstomas - visi buvo išsiilgę laisvo žodžio. Po poros metų intuicija pakuždėjo, kad Klaipėdai reikia antrojo konkurencingo dienraščio. "Mažoji Lietuva" buvo nacionalinis leidinys, skirtas visai Lietuvai, gvildeno politinę problematiką. O man kilo mintis kurti jaunatvišką, dinamišką miesto laikraštį - alternatyvą tuomečiam oficiozui", - pasakojo redaktorius.

Tu tik pašauk mane vardu...

Sakoma, kad kiekvienas vaikas, ateidamas į pasaulį, atsineša savo vardą. "Vakarų ekspresas" - ne išimtis.

"Dirbant Kraštotyros muziejuje į rankas man buvo pakliuvęs Klaipėdos krašte tarpukariu leistas dienraštis "Vakarai", kuris man patiko ir pavadinimu, ir turiniu - apžvelgė Lietuvos ir užsienio įvykius. Tačiau, kai nuėjau registruoti šio pavadinimo, paaiškėjo, kad toks jau yra, - sakė G. Tomkus. - Su dviem tuometiniais partneriais susėdome "Mažosios Lietuvos" redakcijoje galvoti kito pavadinimo. Buvo daug variantų, bet labiausiai prikibo žodis "ekspresas". Pasipylė variantai: "Baltijos ekspresas", "Klaipėdos ekspresas", ir staiga toptelėjo - "Vakarų ekspresas". Pasijutome suradę tai, ko reikia."

Pavadinimas puikiai iliustravo sumanymo virsmo kūnu tempus. Per vieną naktį dailininkas Virgilijus Urbonavičius sukūrė dienraščio vinjetę su stilizuotais Klaipėdos vaizdais. Beje, "Vakarų ekspreso" pavadinimas neiškart buvo rašomas gotišku šriftu, kuris jam vėliau atiteko kaip "mamos" - "Mažosios Lietuvos" - palikimas, ir iki tol patyrė transformacijų. Mainydamas "drabužėlius", buvo ir prisidirbęs - kartą keisdamas šriftą techninis darbuotojas surinko pavadinimą su klaida ir pasaulį išvydo vieną dieną tegyvavęs "Vakarų eksprasas".

Ties tuo dienraščio vardo nuotykiai nesibaigė - prieš porą metų "Vakarų ekspreso" vadovybę nustebino patentų biuro žinia, kad kažkas mėgina užpatentuoti šį pavadinimą.

"Į galvą nebūtų atėję, kad į beveik 20 metų leidžiamo dienraščio vardą gali pasikėsinti koks nors pašalinis asmuo, tačiau tai išėjo tik į naudą - susitvarkėme reikalus, pateikę pirmuosius leidinio numerius, šriftus, ir įregistravome vardą", - šypsojosi G. Tomkus.

Populiarumo pradžiamokslis

Aštuonių žmonių komandai, be savaitraščio "Mažoji Lietuva", pradėjus leisti dar vieną savarankišką leidinį, kurio oficiali gimimo diena - 1990-ųjų rugsėjo 15-oji, darbo krūvis gerokai padidėjo. Tačiau ne tik veiklos apimtys kėlė nerimą naujai iškeptos redakcijos protus.

"Reikia pastebėti, kad tuomet niekas iš mūsų nemokėjo būti redaktoriais ar vadybininkais, rinkodaros sąvokos išvis nebuvo. Neįsivaizdavome, ar žmonės pirks laikraštį ir kaip visa tai užsukti", - prisiminė G. Tomkus.

Išspausdinę 10 tūkst. pirmojo numerio egzempliorių, jauni optimistai nuvežė juos į spaudos platinimo centrą. Patyrusios jo darbuotojos, nužvelgusios naujojo leidinio šūsnis, tepasakė: "Porą tūkstančių gal ir parduosime." G. Tomkus sakėsi buvo nustebęs. "Ne, ne porą, o visus!" - atsikirto. Tačiau specialistės, per kurių rankas tais laikais beveik kas savaitę praeidavo krūvos visiškai naujų leidinių, buvo teisios. Laikraštis pasirodė kioskuose, bet dauguma klaipėdiečių apie jį nieko nežinojo.

Jo įkūrėjai nenuliūdo ir nusprendė imtis priemonių, kurios tuo metu atrodė kone partizaniškos - įmetė naujojo laikraščio numerius į klaipėdiečių pašto dėžutes, kurių tuomet buvo per 40 tūkst. Būdas, be kurio šiandien neišsiverčia skrajučių platintojai, tuomet labai pasiteisino - konkurencija su senas tradicijas ir stiprią komandą turinčiu "Tarybinės Klaipėdos" dienraščiu įsibėgėjo.

"Žmonės pavartė, palygino. Atrodėme vienareikšmiškai geriau už rinkos varžovus - dvigubai storesni, spalvoti, margi, kupini įvairiausios informacijos apie Klaipėdos gyvenimą, statistikos ir aktualių faktų. Klaipėdiečiai mus priėmė. Per porą mėnesių surinkome apie 20 tūkstančių prenumeratorių, po Naujųjų metų ėjome jau 32 tūkstančių egzempliorių tiražu", - staigų kilimą mena G. Tomkus.

"Vakarų ekspresas" pradžioje leistas dukart per savaitę, paskui - tris.


"Tuometinėmis sąlygomis, kai nebuvo interneto, stiprių radijo stočių ir televizijų, kurios operatyviai apžvelgtų regionų naujienas, buvo normalu, kad straipsniukas ir po trejeto dienų tebeskambėdavo kaip naujiena. Žmonių nuotaikos keitėsi, siekėme juos sudominti, šokiruoti, publikavome daug medžiagų kriminalų, mokslo temomis. Ilgainiui tapome populiarūs ne tik Klaipėdoje, bet ir regione - Gargžduose, Šilutėje, Kretingoje, Palangoje, ten darbavosi ir mūsų žurnalistai. Kolektyvas augo, kito, iš jo į platesnius vandenis išplaukė ne vienas profesionalas.

Šiomis dienomis žmogų vis sunkiau nustebinti, kad jis pultų į kioską pirkti laikraščio. Tad ir mūsų šių dienų principas ne stebinti ir šokiruoti, o informuoti, būti arčiau Klaipėdos bendruomenės, Vakarų Lietuvos problemų, pateikti skaitytojams ne tik blogas, bet ir geras naujienas", - laiko dvasios pėdsakus "ekspreso" veide vardijo redaktorius.

Už ką dėkojame Kandapogai

Norint išleisti spalvingą ir išvaizda, ir turiniu laikraštį, reikėdavo, žinoma, ne vien lakios vaizduotės. Kadangi "Vakarų ekspresas" gimė ekonominės blokados metu, nei popierius, nei dažai tuomet nebuvo savaime suprantamas leidybos atributas - dėl jų reikėjo pakovoti.

"Į Rusijos miestą Toržoką važiuodavome spaustuvinių dažų, į Zaraiską - plokščių laikraščio spausdinimui, tolimosios Karelijos Kandapogoje pirkdavome spausdinimo popieriaus rulonų. Grįžtant į Lietuvą mašinos dugnas vilkdavosi žeme", - prisiminė G. Tomkus.

Pradedantieji leidėjai savo kailiu patyrė technikos modernizacijos išdavas.

"Pats pirmasis mūsų kompiuteris buvo be proto smagus pirkinys. Sąjūdžio valia buvo nuspręsta materialiai pagelbėti "Mažajai Lietuvai". Gavome 25 tūkstančius rublių. Palyginimui - tuomet 8-9 tūkstančius rublių kainavo naujutėlaitis automobilis. Būdami funkciškai neraštingi, sugebėjome įsigyti vokišką "Schneider" kompiuterį, kuris paaiškėjo esąs spausdinimo mašinėlė su nekeičiamu vokišku šriftu ir teniso žaidimu... Nusipirkę taip jo niekad ir nepanaudojome pagal paskirtį", - pasakojo redaktorius.

Beje, vėliau įsigytą "gerąjį" kompiuterį, naudotą maketavimui, neramiais perversmo laikais slėpdavo ne redakcijoje, kad karinio išpuolio metu netektų jo prarasti.

"Konkurencija ugdo kultūrą"

Antanas STANEVIČIUS, buvęs "Tarybinės Klaipėdos" (vėliau - "Klaipėdos") vyriausiasis redaktorius

"Vakarų ekspreso" atsiradimas, istoriškai žvelgiant, labai teigiamas reiškinys. "Ekspreso" nuopelnas yra ir "Klaipėdos" sustiprėjimas - kai iš po nosies vilioja tavo skaitytojus, kapitalizmo sąlygomis nelieka nieko kito, kaip tik pasitempti. Lygumoje viršukalnių nėra, o konkurencija skatina jų kūrimąsi.

Susikūrus "Mažajai Lietuvai", "Tarybinė Klaipėda" dar buvo labai prispausta komunistų partijos. Kai Gintaras su bendraminčiais pradėjo leisti "Mažąją Lietuvą", oficialiai jie tebebuvo "Tarybinės Klaipėdos" darbuotojai, gaudavo atlyginimus. Partijos komitetas mane spirdavo, kad juos atleisčiau iš darbo, bet aš vis sakydavau, kad jie dirba - kartą pasiteisinimui parodžiau niekieno nepasirašytą sporto informaciją...

Dabar smagu visa tai prisiminti, ir, nepaisant įvairių diskusijų, reikia pripažinti, kad Klaipėdoje visi kartu be kraujo upių įveikėme sudėtingą istorinį laikotarpį, greitai ir audringai vykusius revoliucinius nacionalinio išsivadavimo procesus. Man atrodo, Klaipėdos spauda jo labui nuveikė daug.

Kiekvienas laikraštis - o "Vakarų ekspresas" yra geras laikraštis, - yra kultūros reiškinys ir humanitarine, ir politine prasme, drauge būdamas demokratijos garantas ir sąlyga.

"Mažoji Lietuva" buvo populiarus savaitraštis, nesuprantu, kodėl Gintaras su bendražygiais jo nepavertė dienraščiu, o įsteigė naują laikraštį - "Vakarų ekspresą". Iš pradžių jis buvo jaunatviškai bulvariškas, o ilgalaikės kompartijos cenzūros įerzinti žmonės tą bruožą taip mėgo. Visa laimė, kad konkurentas ėmė rimtėti, solidėti, o tai mūsų jūros klimato veikiamiems skaitytojams taip nuobodu... Dabar Klaipėdoje yra du panašūs dienraščiai, tad nieko baisaus neįvyktų, jei jie susijungtų.

Sidebar placeholder