Vėl susirūpino pūvančia Tiškevičių koplyčia

Susizgribo besibaigiant garantijai

Galimybė sutvarkyti vieną ryškiausių kultūros paveldo objektų mūsų mieste – Tiškevičių koplyčią, pro kurią kasdien praeina ir pravažiuoja kretingiškiai bei svečiai, atsirado Kultūros ministerijai paskelbus apie išvien su partneriu - Norvegijos kultūros paveldo direktoratu - numatytą įgyvendinti programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“. Tikintis paramos iš šios programos, vėl ketinama imtis tvarkyti rūsius ir atkurti viršuje esantį altorių.

Grafų Tiškevičių koplyčią, kur ilsisi jų šeimos palaikai, buvo pradėta restauruoti prieš dešimtmetį. Restauravimo darbams tada buvo išleista 272 tūkst. Lt. Juos atliko bendrovė iš Klaipėdos „Pamario restauratorius“, o finansavo Kultūros paveldo departamentas išvien su Kretingos rajono savivaldybe.

Tačiau jau 2009-aisiais, besibaigiant penkerių metų garantiniam koplyčios restauravimo darbų terminui, buvo susizgribta, kad koplyčia jau gerokai supuvusi iš vidaus – dėl pastate tvyrančios drėgmės nuo sienų gabalais krito tinkas, drėgmė veržėsi pro pamatus.

Paaiškėjo, kad brokas atsiradęs dėl to, jog pirmiausia neatlikus koplyčios rūsio ventiliacijos bei hidroizoliacijos darbų, buvo imtasi restauracijos.

„Kol dirbo restauratoriai, rūsyje veikė įranga, kuri ištraukdavo drėgmę. Restauratoriai išvyko ir išsivežė mechanizmus, o drėgmė kaupėsi ir pamažėle ardė sienas. Taip per keletą metų vidus visai supuvo“, - kalbėjo šią problemą tuomet iškėlęs Kretingos rajono savivaldybės paveldosaugininkas Algirdas Mulvinskas.

Paveldo objektą stumdė tarpusavyje

Koplyčios raktus šiandien valdo Kretingos muziejus ir Kretingos savivaldybės Kultūros skyrius, tačiau miesto svečiams šį kultūros paveldo objektą šiurpu rodyti.

Pradėjus aiškintis, kas dėl to kaltas – projektuotojai, nekokybiškai darbus atlikę restauratoriai ar koplyčios neprižiūrėję šeimininkai, - prasidėjo stumdymas: niekas netgi nebenorėjo būti jos šeimininku. Koplyčios restauravimo iniciatyvos ėmėsi Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė. „Norėjome, kad koplyčią atiduotų muziejui, tačiau Savivaldybė su tuo nesutiko. O dar anksčiau buvo pareikštas noras koplyčią perduoti broliams pranciškonams, nes ji pastatyta parapijos kapinėse“, - tvirtino ji.

Visgi buvo nuspręsta, kad koplyčia, kaip kultūros paveldo objektas, priklauso valstybei ir ja pasirūpinti privalo Savivaldybė.

Priekaištų restauratoriams neturi

Kai koplyčią restauravusiai bendrovei „Pamario restauratorius“ buvo patikėta už 5 mln. Lt restauruoti Kretingos dvaro sodybos kompleksą, tuometinis Kretingos rajono savivaldybės administracijos direktorius Valerijonas Černeckis derėjosi su jos vadovu Aldu Kliuku, kad ištaisytų broką, tačiau darbai nebepajudėjo iš vietos.

V. Kanapkienė, paklausta, ar nebuvo nerimo patikėti tokius didelius darbus bendrovei, kuri lyg netesėjo pažado, tvirtino, kad ji kontroliuojanti tik savo prižiūrimą ūkį ir negalinti atsakyti už kitus objektus. Restauratoriams atkuriant dvaro pastatus priekaištų, ji teigė, neturinti.

Bendrovės „Pamario restauratorius“ direktoriaus pavaduotojas Algimantas Zokaitis „Pajūrio naujienoms“ taip paaiškino situaciją, dėl ko prieš trejus metus iš naujo netvarkė koplyčios sienų: „Išsiaiškinę priežastis neįžvelgėme savo darbų broko. Tačiau neįsipareigojome spręsti neišspręstų problemų. Bėda buvo ta, kad iš lauko nebuvo atlikti pamatų hidroizoliacijos darbai – jie nebuvo numatyti projektuotojų“.

„Mes neįsipareigojome užsikrauti tų Sizifo darbų, kada neišspręsta pagrindinė problema. Iš naujo restauruoti sienas būtų buvę tas pats, kas gydyti votį, sprendžiant, ar ją tik papudruoti, ar išvis pašalinti. Projektuotojai, manau, atliko tuos darbus, kurių pageidavo užsakovai. O „muziką užsakė“ Kretingos rajono savivaldybė, beje, negebėjusi pasirūpinti netgi patalpų apšvietimu.

Nesmagu: prie to objekto dirbome iš širdies, o galutinio rezultato nėra“, - teigė bendrovės „Pamario restauratorius“ direktoriaus pavaduotojas Algimantas Zokaitis.

Viršutinėje koplyčios dalyje, kur buvo saugoma dalis muziejaus fondų, buvo sumanyta įrengti sakraliojo meno ekspoziciją, organiztuoti muzikos vakarus, o rūsyje - saugoti grafų Tiškevičių šeimos palaikus. „Per restauraciją patys ėmėmės iniciatyvos surinkti vandalų nuniokotus grafų šeimos palaikus, juos identifikavome, pasirūpinome karstais. Tam išleidome per 7 tūkst. Lt savų lėšų. Tačiau neprarandu vilties, kad koplyčia kada nors tarnaus miestui kaip sakralaus meno erdvė“, - tvirtino V. Kanapkienė.

Tvarkys medines bažnyčias

Anot A.Mulvinsko, pagal programą „Kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ Lietuvai bus skirta per 30 mln. Lt.

Lėšų iš šios programos galima tikėtis ne tik užbaigti restauruoti pradėtus objektus, bet ir sutvarkyti medinio tautos paveldo objektus, ypač bažnyčias. Paraiškų teikimas prasidės šį kovą, kiekvienam objektui tikėtina parama - nuo 700 tūkst. Lt iki 2 mln. 450 tūkst. Lt.

„Buvome pasikvietę klebonus tų parapijų, kurios turi medines bažnyčias: Kalnalio, Kartenos ir Budrių, Laukžemės. Klebonai su parapijų bendruomenėmis gali rengti projektus ir gauti lėšų savo maldos namams tvarkyti. Smenga rytinė Kalnalio bažnyčios siena, griūva varpinė. Darbėniškiai galėtų užbaigti restauruoti istorinius vargonus: darbai įpusėję, tačiau dėl lėšų stokos sustoję“, - sakė paminklotvarkininkas, patikinęs, jog kol kas labiausiai šia galimybe susidomėjo Laukžemės Šv. Andriejaus parapijos klebonas Vidmantas Gricius.

„Parapija būtinai imsis iniciatyvos atkurti medinį bažnyčios paveldą: 4 laiko ir savamokslių meistrų pažeistas skulptūras bei 3 altorius“, - tvirtino V.Gricius.

Darbėnų klebonas Aivaras Pudžiuvelis bei Kalnalio klebonas Mindaugas Nausėda tikino, jog taip pat ketina pasidomėti programos galimybėmis.

*

Kretingos muziejaus istoriko Juliaus Kanarsko žiniomis, koplyčia buvo pastatyta 1893 m. kaip grafų Tiškevičių šeimos mauzoliejus. Jame šiandien ilsisi Aleksandro sūnaus Kazimiero, žuvusio 1941 m., bei Aleksandro brolio žmonos Jadvygos iš Užutrakio dvaro palaikai.

„Pagal šaltinius dar turėtų būti palaidoti mažiausiai trijų giminės atstovų palaikai: paties Kretingos Tiškevičių linijos įkūrėjo Juozapo bei žmonos Sofijos ir jų anūkės, Aleksandro dukters, Marijos palaikai. Galbūt jie užbetonuoti po grindimis, tam reikėtų atlikti išsamius archeologinius ir architektūrinius tyrimus. Gal gi vienąkart, imantis restauravimo, laikas darbus pradėti nuosekliai?“ - svarstė istorikas.