Vienos Rytprūsių šeimos istorija ir pastangos išsaugoti Plaškių bažnyčią

Vokietijoje gyvenantis Normanas Baltrušaitis (Norman Baltrusch) vardija prūsų kaimus, kadais gyvavusius abipus Nemuno (jis sako - Memelio) žiočių, kur upė šakojasi į Rusnę ir Giliją. Vardija vokiškai: Dwischaken, Neukirch, Kampinischken, Baltruscheiten, Baltruschkehmen, Motzwethen, Pokraken, Kaukehmen... Jis vokietis. Jo prosenelis Julius, sako, irgi buvęs vokietis, tačiau turėjęs mokėti ir lietuviškai, nes jo tėvai tikriausiai kalbėję vietine, lietuvininkų, kalba.

Normano protėvių sodybų Nemuno deltoje seniai nelikę nė ženklo. Jų žemių pavadinimai dabar skamba kitaip: Timiriazevo, Ostrovnojė, Jasnojė, Leninskojė... Šiandien ten gali rasti nebent pamatų ir antkapių fragmentus. Dar gali išvysti senus medžius, žyminčius buvusių kiemų vietas. Iš buvusių didingų bažnyčių likę tik skeletai. Joneikiškių bažnyčia, kurią lankė Baltrušaičių šeima, sugriauta 1945 m. - po 200 metų gyvavimo.

Ištakos

Normanai, papasakokite, ką žinote apie savo protėvius.

Mano prosenelis Julius Baltrušaitis (Julius Baltrusch) gimė 1874 m. Nemuno deltos pusiasalyje. Pakrikštytas greta buvusioje bažnyčioje Plaškiuose (kaimas prie Nemuno atšakos Rusnės).

1896 m. proseneliui teko atlikti karinę tarnybą. Kaip buvo įprasta Vokietijos imperijos laikais, jaunus kareivius siųsdavo į kitas šalies dalis. Senelis atsidūrė Lotaringijoje. Grįždamas atgal, 1898 m., jis sustojo sparčiai augančioje pramoninėje Rūro srityje, čia sutiko merginą, taip pat kilusią iš Rytų Prūsijos, sukūrė šeimą ir ten nutarė pasilikti.

PROSENELIS. Normano Baltrušaičio prosenelis Julius Baltrusch. Gimė 1874 m. Kampiniškiuose, pakrikštytas Plaškiuose.

Maždaug 1920-1930 m. prosenelis Julius su savo sūnumi Evaldu aplankė tėvų namus. Jis norėjo parodyti sūnui savo tėviškę ir susitikti su čia likusiais broliais bei seserimis.

Daugiau jie niekada nebepasimatė. 1945 m. nė vienas iš prosenelio Juliaus brolių ar seserų neišvyko į Vakarų Vokietiją.

Ar jūs pažįstate ką nors iš savo gentainių, kurie liko?

Nieko apie juos nežinau. Jokių kontaktų. Jokių žinių apie mano prosenelio brolius bei seseris neturiu nuo 1945 m. Tada jie gyveno Tilžės apylinkėse. Galbūt nužudyti.

Juliaus žmona, Lina B. Trumpa, mano prosenelė, buvo kilusi iš Gilijos apylinkių. Jos šeima taip pat turėjo prūsų-lietuvių šaknis. Manome, kad jie galėjo būti atkilėliai iš Didžiosios Lietuvos po Didžiojo maro 1709-1710 m., nes iki tol Rytprūsiuose neaptikome jų pėdsakų.

Baltrušaitis - lietuviška pavardė.

Taip, pavardė turi lietuvišką šaknį. Manau, jog mano proprotėviai buvo autochtonai, gyveno čia dar iki ateinant Vokiečių ordinui.

Ar manote, kad jūsų protėvių šaknys lietuviškos?

Mūsų šeimos medis prasideda nuo Jakob Baltruszaitis: taip užrašyta jo pavardė, be lietuviškos Š. Jis gimė ne Lietuvoje, o Rytų Prūsijoje-Vokietijoje. Jis buvo vokietis.

ČIA būta kelių kaimų su Baltrušaičių pavarde. 1736 m. - Baltruschkenen, 1785 m. - Baltruschkemen, 1938 m. - Baltruschkehmen. (Berlyno valstybinės bibliotekos archyvas)

Baltrusch arba Baltrusz galėjo atsirasti iš Baltraus, tik vokiškai užrašyto... Baltruszaitis gali būti antrinė pavardė...Kaip manot, Jokūbas kalbėjo lietuviškai?

Manau, kad šiek tiek turėjo mokėti. O jo tėvai, manau, tikrai kalbėjo vietiniu dialektu, kuris skyrėsi nuo kalbos Lietuvoje ir kuris dabar, labai gaila, išnykęs.

Kada jūs pats pirmą kartą išvydote Lietuvą?

Po karo užaugo dvi kartos. 1995 m. mudu su tėvu Udo Baltruš (Udo E. Baltruch) pirmiausiai lankėmės Kaliningrado srityje - Joneikiškių (Neukirch) ir Tilžės apylinkėse. Norėjome pamatyti mistinę protėvių žemę, tačiau vietoje svajonių peizažo išvydome... sulaukėjusį kraštą. Beveik viskas sugriauta ir sunaikinta.

SENIAU IR DABAR. Joneikiškių (vok. Neukirch, dabar Timiriazevo) bažnyčia, kurią lankė Baltrušaičių šeima. Statyta 1740 m.

Sujaudintas šios kelionės, netrukus, 2016 m. gegužę, nutariau aplankyti tą Rytų Prūsijos dalį, kuri šiandien priklauso Lietuvai. Mano tikslas buvo išvysti ir pagerbti prosenelio Juliaus krikšto vietą - Plaškius.

Kokį įspūdį susidarėte čia?

Pamačiau, kad buvusių sodybų ir pastatų taip pat nėra likę, tačiau žmonės gyvena ir veikia gerbdami istorinę praeitį.

Jūs esate Plaškių bažnyčios atkūrimo draugijos narys. Kaip juo tapote?

2016 m. viešnagės Lietuvoje metu iš vietinių gyventojų išgirdau, kad Plaškių bažnyčią, kuri prie Nemuno liko paskutinė ir vienintelė nerestauruota, ketinama nugriauti. Esą restauracijai lėšų nėra, o statinys griūna, tampa nesaugus, reikia išardyti... Tų pačių metų birželį buvo šaukiamas viešas šio ketinimo svarstymas, jame ruošėsi dalyvauti Plaškių gyventojai, vyskupijos ir vietos administracijos atstovai, kiti suinteresuoti asmenys, nutariau dalyvauti ir aš. Parengęs trumpą pranešimą apie Plaškių istoriją, atvykau, papasakojau, kodėl domiuosi ir asmeniškai esu susirūpinęs šios bažnyčios išsaugojimu. Buvau pakviestas į kaime vyksiantį festivalį ir jaučiausi be galo pagerbtas. Rugsėjį vėl atvykau į Plaškius. Festivalis buvo nepaprasta šventė mano širdžiai. Į jį atvyko daug svečių, buvo pasakojama kaimo istorija, pasienio apygarda vaišino sriuba, privatūs asmenys - kava ir tortu, buvo vaidinama, šokama, dainuojama... Nuostabi vėlyvos vasaros diena, puiki šventė.

PLAŠKIAI ribojasi su Karceviškių, Kovgirių, Berštininkų, Leitvarių, Šunelių (visi Pagėgių sav.), Pageldynių (Šilutės sav.) kaimais ir Lietuvos siena su Rusijos Kaliningrado sritimi. Pro kaimą teka Gėgė - Nemuno šakos Rusnės dešinysis intakas, ties Pageldynais įteka į Rusnę, 38 km nuo Nemuno žiočių.

Kas nuspręsta dėl bažnyčios?

Šių metų paskutinę kovo dieną Stoniškiuose vyko mūsų įkurtos asociacijos - Plaškių bažnyčios atkūrimo draugijos - susirinkimas. Nuspręsta, kad ateinančius dvejus metus bažnyčios reikalais rūpinsis septynių žmonių branduolys, tarp kurių istorikė Roza Šikšnienė, Plaškių kaimo bendruomenės pirmininkė Danutė Bardauskienė, Rukų ūkininkas Viktoras Bergneris, seniūnijos atstovai, keli architektai. Aš atstovausiu bendrijos nariams Vokietijoje.

Susirinkime taip pat buvo aptartos galimos bažnyčios panaudojimo ateityje koncepcijos, tarp jų - muziejaus "vilko vaikams" ir juos išauginusiems lietuviams įtėviams, steigimas. Manau, jog šalia tekantis Nemunas šiai vietovei suteikia ypatingą prasmę. Kaip tik Nemunas buvo didžiausia kliūtis "vilko vaikams" patekti į Lietuvą.

Vilko dalia

1946-ųjų vasara. Rytprūsių kaimas. Du berniukai, 12-metis Hansas ir 9-metis Fricas, pavagia arklį, vedasi jį į bažnyčią ir čia nušauna. Mėsą neša badu mirštančiai motinai.

Moteris prašo vaikų bėgti į Lietuvą, prisiglausti pas lietuvius. "Aš įsitikinusi - jie jus pamaitins..." Perduoda savo medalioną, įpareigoja nepamiršti savo kilmės.

Berniukai nusigauna iki sienos, bando kirsti Nemuną, į juos šaudo pasieniečiai. Susipažįsta su dar keliomis mergaitėmis, taip pat mėginančiomis patekti į Lietuvą. Fricas atsiskiria, Hansas tęsia kelionę su kitais vaikais. Patekę į Lietuvą, susiduria su partizanais, rusų kareiviais... Hansas randa brolį, dabar jau vardu Jonas, pas vieną lietuvių šeimą...

Tokią istoriją pasakoja vokiečių režisierius Rikas Ostermanas (Rick Ostermann) filme "Vilko vaikai" (2013 m.). Pirmosios filmo scenos nufilmuotos Plaškių kaime ir bažnyčioje.

Apie "vilko vaikus" tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje ilgai nekalbėta. Tik pastaraisiais metais jų tragiškos istorijos vis dažniau sudedamos į knygas. Šie niekuo dėti vokiečių vaikai, nuo 4 iki 15 metų amžiaus, II pasaulinio karo metais buvo nubausti žiauriausiu būdu: jie prarado tėvus, vaikystę, savivertę ir savo tapatybę. Tūkstančiai jų pasimetė nuo šeimų, bėgusių nuo Raudonosios armijos iš Rytų Prūsijos bei Karaliaučiaus. Kai kurie buvo priversti stebėti rusų kareivių prievartaujamas motinas, iš bado mirštančius brolius ir seseris. Likę vieni, jie nelyg vilkiukai slankiojo po miškus ir tikėjosi pakliūti į geradarių lietuvių ūkininkų šeimas.

Galima nuolatinė ekspozicija

Istorikės Rozos Šikšnienės iniciatyva kovo 31 d. Stoniškiuose įvykęs Plaškių bažnyčios atkūrimo draugijos susirinkimas teikia vilčių dėl minėto istorinio statinio ateities. "Nors asmeninių kvietimų niekam nesiuntėme, apie susirinkimą trumpą informaciją paskelbėme tik vietos spaudoje, labai nudžiugino ir nustebino atvykęs didelis būrys šio krašto paveldo brangintojų iš visos Lietuvos, įskaitant specialistus - istorikus ir archeologus", - "Vakarų ekspresui" sakė pokalbininkė.

Paklausta, kokio sprendimo nusipelnė Plaškių bažnyčios griuvėsiai, R. Šikšnienė pirmiausiai akcentavo, jog tai - ne griuvėsiai: "Per karą ji nebuvo subombarduota, po karo nebuvo nugriauta. Yra išlikęs visas kompleksas: kunigo namas, pradinė mokykla, ūkiniai pastatai ir kapinaitės..."

PLAŠKIŲ BAŽNYČIOS bokštas kilo 50 metrų į viršų ir buvo matyti toli virš Nemuno deltos pievų. Varpų gausmas buvo girdimas visoje parapijoje.

Pokalbininkės žodžiais, Plaškiai buvo neeilinis kaimas. Kadaise čia klestėjo senųjų pievininkų dvarai. XVII a. pabaigoje tai buvo parapijos centras, įkurtas prijungus Kaukiemio (esančio kitame Nemuno krante) parapijos kaimus.

"Nebeturime bažnyčių Paleičiuose, Natkiškiuose, Priekulėje, - jų nebesusigrąžinsime, tačiau dar turime galimybę sutelkti jėgas dėl Plaškių bažnyčios išsaugojimo, nes ji nyksta akyse. Dabar ji jau tokios būklės, kad ir vaikščioti nesaugu. Pirmiausiai reikia uždengti stogą, kad į vidų nelytų lietus", - sakė istorikė.

Kad Plaškių bažnyčia būtų restauruota ir naudojama pagal paskirtį, pokalbininkė sakė nededanti vilčių, nes parapija nėra atkurta - nėra tikinčiųjų.

"Pagėgių savivaldybės atstovai mus patikino, kad buvo pateiktas prašymas reikiamoms institucijoms dėl restauravimo, tačiau finansavimo negauta, - sakė R. Šikšnienė. - Nepaisant to, nemanau, kad esame tokie skurdžiai, jog leisime sunykti šiai šimtametei bažnyčiai."

DABAR. Donato Žvirblio nuotraukos.

R. Šikšnienė kartu su N. Baltrušaičiu neseniai lankėsi Karaliaučiaus krašte, Kaukiemyje, - kitoje Nemuno pusėje beveik priešais Plaškius. "Iš šių apylinkių yra kilę jo seneliai. Normanas ieškojo bent kokių nors likusių ženklų. Nieko. Viskas sulyginta su žeme."

Istorikė sakė palaikanti N. Baltrušaičio idėją pritaikyti Plaškių bažnyčios pastatą kultūros-švietimo reikmėms ir šioje vietovėje skirti dėmesio "vilko vaikų" atminimui. Juolab kad šiai tragedijai Lietuvoje nėra skirta nuolatinė ekspozicija.

"Manyčiau, jog Plaškių bažnyčia galėtų būti laisvesnė vieta nei muziejus (kurio veiklą riboja griežtos taisyklės); tai galėtų būti erdvė koncertams, parodoms, konferencijoms ir panašiai", - svarstė pokalbininkė.

Vandens vaikai

Plaškių bendruomenės pirmininkė Danutė Bardauskienė "Vakarų ekspresui" patvirtino, jog konkrečių veiksmų dėl bažnyčios išsaugojimo imtasi po to, kai Plaškiuose pasklido kalbos apie ketinimus ją išardyti - plytoms. "Sako, kad tai buvęs tik gandas, bet, šiaip ar taip, jis mums buvo geras spyris, - sakė moteris. - Mobilizavome menininkus, istorikus, politikus... Anksčiau bažnyčioje rengdavome parodas, koncertus - nepaprastai gera akustika, ir šiaip ji graži tarsi katedra, bet dabar jau nebesaugu, stogas griūva; rengsime šventes prie uždarų durų."

Plaškių bendruomenė negausi ir senstanti, joje nėra mokyklos, kaime daugiausiai gyvena ūkininkai ir pensininkai; registruotų gyventojų - apie 100, bet realiai tiek negyvena. Seniausia plaškiškė - Irmgard Gerulytė, gyvoji istorijos liudytoja, įžengusi į devintą metų dešimtį vokietė, kurią vietiniai vadina prūse; vis dar aktyvi, priima svečius, noriai su jais bendrauja ir saugo bažnyčios raktus.

KAUKIEMIO bažnyčia anksčiau ir dabar. Normano Baltrušaičio nuotr.

2018 m. bendrija švęs savo dešimtmetį ir ta proga organizuoja visų kartų kraštiečių iš visos Lietuvos ir užsienio susitikimą.

Pati D. Bardauskienė savęs lietuvininke nelaiko, bet vadina "tikru šio krašto žmogumi": čia gimė jos tėvai, ji pati ir jos vaikai. "Pasaulį išvydau netoliese - už 1,5 km nuo Plaškių esančiame dviejų trobų kaime Šuneliuose. Tėveliai buvo žemdirbiai, tėvas - dar ir savamokslis muzikantas. Mama, būdama šešiolikmetė, 1952 m. atėjo čia pėsčiomis iš Šilgalių - tarnauti pas mokytojus Miliauskus... ir po dvejų metų ištekėjo."

Norintiems susidaryti geresnį vaizdą apie Plaškius D. Bardauskienė siūlo perskaityti senos šio kaimo gyventojos Augustės Fridrykės-Augustienės knygą "Atmintis - tai rojus, iš kurio mūsų niekas neišvys" - apie karo metus ir pokarį, taip pat pavartyti leidinį "Po pamario saule užaugom", kuriame sudėti 20 senųjų kaimo gyventojų prisiminimai apie vaikystę ir gyvenimo metus, praleistus Plaškiuose.

"Didelę dovaną mums padovanojo Pagėgių kraštotyrininkas Bronius Bagdonas, kuris surinko istorinę medžiagą apie Plaškius. Fotomenininkas iš Tauragės Romualdas Vaitkus bažnyčioje eksponavo parodą "Vizualūs laiškai Plaškiams". Šiuo metu rengiamės išleisti eilėraščių Plaškiams ir apie Plaškius rinktinę "Vandens vaikams", kurią iliustruos rusniškė Birutė Servienė", - vardijo D. Bardauskienė. Ji taip pat pasidžiaugė Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Plaškių užkardos darbuotojais, kurie savo iniciatyva sutvarkė ir nuolat prižiūri istorines kapinaites, esančias pasienyje su Rusija.

KOMENTARAS

Doc. dr. Arūnas Baublys

Plaškiai kadaise buvo stambaus miestelio centras. Išlikusi ne tik bažnyčia, bet visas kompleksas jai priklausiusių pastatų ir savita urbanistinė struktūra. Kodėl bažnyčia neįtraukta į istorinių paminklų sąrašus - klausimas paveldosaugininkams. Be abejo, ji verta tokio statuso. Nemanau, kad bažnyčią kas nors ruošėsi griauti (galų gale tai irgi brangiai kainuoja), bet tiesa ta, kad jos būklė problemiška, nes nėra parapijos. Mintis apie "vilko vaikų" ekspoziciją graži, bet, kad ir koks optimistas būčiau, aš atsargiai vertinu idėjas apie muziejų kūrimą atokiose vietose. Juo labiau abejoju, ar kultūros-švietimo centras Plaškiuose būtų gyvybingas. Kita vertus, Europos šalyse tokia praktika taikoma - atokiau nuo miestų kuriami multikultūriniai centrai su konferencijų ir poilsio salėmis.

VARDAI

Plaškių parapinėje mokykloje precentoriumi (mokytoju) dirbo įžymus Mažosios Lietuvos raštijos veikėjas Kristijonas Lovynas. Iš vietos gyventojų jis rinko tautosaką ir gyventojų kalboje vartojamus žodžius. Iš vokiečių į lietuvių kalbą vertė bažnytinę literatūrą, išleido lietuvišką giesmynėlį.
1979-1782 metais Plaškiuose kunigavo ir mokytojavo Kristijonas Dovydas Vitichas; vėliau kunigavo Kuršių nerijoje ir globojo giminaitį našlaitį Liudviką Rėzą. Vitichas buvo poetas, vertėjas. Rinko lietuviškas dainas, vertė giesmes, leido knygas.
1919-1938 metais Plaškiuose veikė Santaros draugijos "Liepos" vardu pavadintas skyrius. Kaimo lietuvininkai turėjos savo knygynėlį. Plaškiai buvo vienas iš labiausiai suvokietintų bažnytkaimių. Taigi jie buvo pirmieji kovotojai už lietuvybę šiame krašte.

Kraštotyrininko Broniaus Bagdono inf.

IŠ PLAŠKIŲ ISTORIJOS

1785 metais Plaškiai buvo apibūdinti kaip karališkųjų valstiečių kaimas su viena bažnyčia, stovėjęs prie Gėgės upės. Tuomet ten priskaičiuotos 32 sodybos (ugniakurai) - tai buvusi tiems laikams didelė gyvenvietė, kurioje galėjo gyventi 150-200 žmonių. Tada Plaškiai priklausė Tilžės parapijai ir Vingės valsčiui. Aukštesnioji valdžia tebuvo tolimajame Įsrutyje.

Tais laikais Plaškiais dar buvo vadinama grupelė Leitvarių sodybų kairiajame Gėgės upės krante. Užliejamose pievose išsibarstę Leitvariai - būdingas pievininkų kaimas, susiklostė iš kelių atskirų dalių. Vieną iš jų (trijų sodybų grupelę) buvo įkūrę naujakuriai, gavę Kulmo teises. Ji priklausė Plaškių parapijai, kartais buvo vadinama tuo vardu. Tad tikrieji Plaškiai - išsiplėtęs bažnytkaimis, dar turėjo ir savo "palydovą".

1817 metais prie Plaškių dar buvo priskaičiuojami ir Karališkiai (nedidelė sodybų grupelė šiauriau bažnyčios). Iš viso ten stovėjo 33 sodybos, kuriose gyveno 247 žmonės. Tuomet Plaškiai priklausė naujai sukurtai Pakalnės apskričiai, kuriai buvo priskirtos žemės abiejuose Nemuno ir Rusnės upių krantuose. Plaškių bažnytkaimis buvo priskirtas Vingės (anuomet svarbiausio administracinio centro šiose apylinkėse) domenui, kaip ir kitos apylinkių gyvenvietės. Tada Plaškių bažnyčiai priklausė 2 626 parapijiečiai iš aplinkinių kaimų ir dvarelių. Iš viso Plaškių parapijoje buvo priskaičiuotos 353 sodybos (dešimtadalis jų stovėjo pačiame bažnytkaimyje).

1871 metais Plaškių bažnytkaimyje gyveno 390 žmonių (182 vyrai ir 208 moterys). Tik 155 iš jų buvo gimę ten pat, o kiti atvykę iš kitų vietovių. Tuomet ten buvo suskaičiuotos 43 sodybos su 85 butais (gyvenvietėje buvo nemažai keliabučių namų, kuriuose gyvendavo samdiniai).

Be daugumos evangelikų liuteronų, Plaškiuose gyveno septyni kitų krikščioniškų konfesijų išpažinėjai ir 7 žydai (veikiausiai, prekybininkai).

1885 metais Plaškiuose gyveno jau 462 žmonės.

Arimai (smėlingi plotai dešiniajame Gėgės krante) buvę gan prasti, užtat pievos kairiajame krante - labai vešlios (vienos iš geriausių visoje Tilžės apskrityje). Taip Plaškiai vertėsi ir iš įprastinės žemdirbystės, ir iš šieno paruošų užliejamose pievose (tais pašarais sugebėta iššerti daug gyvulių).

1905 metais užfiksuota prasidėjusi Plaškių stagnacija - tuomet ten gyveno 457 žmonės. Iš 438 vietos evangelikų liuteronų 153 kalbėjo lietuviškai, o 284 - vokiškai, dar vienas kitaip (gal lenkiškai). Buvo vienas lietuvis katalikas ir 18 žydų. Katalikų parapijos centras buvo Tilžėje, o liuteronų - pačiuose Plaškiuose. Bažnytkaimis buvo tapęs ir valsčiaus centru.

Iki Pirmojo pasaulinio karo Plaškiai susiklostė kaip reikšminga apylinkių gyvenvietė, nemažas miestelis su daugeliu puošnių pastatų. Veikė bažnyčia, mokykla, pašto, telegrafo ir telefono skyriai, net keturios užeigos su restoranais, taupomoji-skolinamoji kasa, sviesto prekybos firma, 4 krautuvės, kepykla, mėsinė, pieninė, sūrinė, dirbo odininkas, kailiadirbys, du kalviai, siuvėjas, batsiuvys, račius, stalius Reteckis. Plaškiai turėjo ir savą dvarininką Kristijoną Goberį.

Svarbiausia Plaškių įžymybė buvo didžioji prekyvietė - didžiulis plotas Gėgės upės dešiniajame krante buvo išgrįstas lauko akmenimis, ten savo prekes išdėstydavo vežimais atvažiuodavę laukininkai-žemdirbiai. Pakrantėje tiesiog iš savo valčių prekiaudavo Nemuno žvejai (Plaškiuose vykdavo stintų ir kitokie turgūs). Čia pardavinėtos daržovės (buvo auginti daugelio mėgti svogūnai ir kita).

Į žinomą prekybos centrą nuo naujojo plento Mikytai-Šilutė vedė akmenimis tvarkingai grįsta atšaka - medžiais apsodintas kelias, ėjęs iki pat Gėgės pakrantės, per kurią jau buvo pastatytas tiltas, pakeitęs ilgaamžę perkėlą. Iki to tilto atplaukdavo anuometiniai garlaiviai - dar vienas tradicinių Plaškių atributas. Nedaug kur šalia bažnyčios ir miestelio centro susitelkdavo tiek laivų ir valčių, kaip čia, kur persipindavo vandens ir žemės kultūros - laivyba ir žemdirbystė, žvejyba ir prekyba bei amatai.gyvenimas toje vietoje buvo pelningas - tą liudijo puošnūs pasiturinčių gyventojų namai, išplėtotos stambesniųjų ūkininkų sodybos, daili bažnyčios šventoriaus tvora su mūriniais vartų stulpais, puošnūs ir nepigūs antkapiniai paminklai vietos kapinaitėse.

Pasitraukus į Vakarus daugumai senųjų gyventojų, išlikusios sodybos buvo suniokotos, nusiaubta ir išgrobstyta bažnyčia, nepaliktos ramybėje ir puošniosios kapinės. Daug gražių pastatų virto griuvėsiais. Suniokota bažnyčia. Ir šiandien apgriuvusios šventovės didysis pastatas vis dar stūkso kaip vaizdingas paminklas suniokotajai Mažajai Lietuvai.

Dr. Martynas Purvinas, "Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai" ---------------------------------------------------