Vydmantiškiai, prakalbinę medžių dvasias

"Kaime gyvenome labai "biednai", bet aš nuo tėvų esu paveldėjusi puoselėti gėlių darželius - tokia buvo mano silpnybė. Nuo mažens apdėdavau juos baltintais akmenėliais, tokia tada buvo mada. Na, o dabar labai to darbo padaugėjo, - šypsojosi I. Žvinklienė, kurią aptikome jos vyro suręstoje pavėsinėje rūšiuojančią didelius raudonšonius obuolius.

Gimtajame kaime moteris ištekėjo už žemiečio Vinco, ir niekada dėl to nesigailėjo: pavyko rasti gerą žmogų, mylintį vaikus, puikų visų galų meistrą, kurio rankose darbai tirpte tirpsta. Vincas yra supratingas, geros dūšios, atjaučiantis, vos ji suserga - atstoja greitąją pagalbą.

"Kur jį pastatysi, ten tiks", - juokiasi moteris.

Ir keturi užauginti vaikai gyvena visai šalia: pirmagimė dukra Aušra, gintaro meistrė, su šeima gyvena tėvų namuose, kita - Kretingoje, sūnus - Palangoje, tik jauniausioji dukra įsikūrė Londone. Septynetas vaikaičių vasaras leido senelių sukurtoje augalų ir akmenų karalystėje.

"Gal esu persisotinusi gintarais, dabar jų vėrinių nei sagių nenešioju. Daug maloniau pajūryje gintarų po audros ieškoti ir juos rinkti. Man malonesni paprasti akmenys, ir kai artėja gimtadienis, prašau vaikų nieko nepirkti, tegu pradžiugina neįprasto pavidalo akmeniu", - sakė Irena, kurios puoselėjamame sode yra akmuo "Varlė karalienė", akmuo "Krokodilas", "Menkės galva", o kituose gali įžiūrėti mitologinių būtybių bruožų.

Ant plyno lauko Žvinkliai statėsi namą, perpus savo ir kolūkio lėšomis. Mažulėlius augalus pradėjo pirkti iš Mažeikių medelyno, po penkis rublius už vieną: pušis, egles. Ypač šeimininkė džiaugiasi šliaužiančia egle, kuri turėtų būti ilgaamžė, vis augti ir plėstis, o parsivežė ją kumščio didumo. Kai medžiai paauga, moteris formuoja bonsus, net iš paprastų kalninių pušų, vyras pasilypėjęs ant kopėčių padeda viršūnes iškarpyti, kaip antai eglę - piramidę, kurią pasipuošia Kalėdoms. Lajų pavidalai ateina "iš galvos", improvizuojant įgudusia ranka.

Visur gerai, namie - geriausia

"Dirbu nuo ryto iki vakaro, bet jaučiu malonumą, kurio niekas nustelbti negali. Turime nemažą plotą apeiti - 28 arus. Kai pavargstu, trupinu "bulką" tvenkinio žuvims, kurios yra lietuviškos ir gerai peržiemoja po lelijomis. Kai vasarą žydi gėlės, yra visai kitoks vaizdelis, bet aš labiau už jas myliu medžius", - sakė Irena, nepaneigusi, kad su augalais reikia jeigu ne šnekėtis, niūniuoti, tai paliesti, paglostyti šakeles.

Rąžės gatvėje, kur šeima gyvena, pasodinta beržų alėja puošia Vydmantus. Tolėliau yra daržas, be jokių trąšų uždera pomidorai, bulvės - šeimai užtenka. Kažkada Žvinklių tvartas buvo pilnas gyvulių: karvių, jaučių, kiaulių, augino ir kopūstus, bet brangstant pašarams ir trąšoms teko to atsisakyti. Užteko ir valdiško darbo naštos; moteris, baigusi Žemės ūkio technikumą, sodininkystės-daržininkystės ūkyje dirbo augalų apsaugos agronome, prižiūrėjo šiltnamius, vėliau - karvių fermos vedėja.

Ponas Vincas taisė ūkio techniką, traktorius, kai nusibodo, perėjo į autošaltkalvius-elektrikus. O dabar užtenka darbų prie namų. Juos reikia apšiltinti, dukrai patogiau įrengti antrąjį aukštą. Iš tėvo nagingumą paveldėjęs sūnus dirba gaisrininku ir oro uoste - lėktuvų prižiūrėtoju.

"Jeigu vienas sutuoktinis yra geras, ir kitas toks turi būti. Jeigu vienas kitam nenusileisi, nepritarsi - nieko gero nebus. Ir vienas, ir kitas pavadovaujam, bet viską darome draugiškai. Jeigu kas ne taip, užantyje piktumo nelaikome, pasišnekame, ir vėl gerai. Žmona nereikli, jai geriausia dovana yra naminiai ar laukiniai augalai", - paprastą santarvės receptą pasakė Vincas. Jiedu su žmona buvo aplankyti dukros Jungtinėje Karalystėje, bet ten jiems nepatiko - triukšmo, judėjimo per daug, namas prie namo, mažai žalumos. Išskyrus didingą botanikos sodą...

Ponia Irena pripažino, kad Vydmantuose yra ir apsileidusių šeimų. Ji stebisi: "Būna, kad atvažiuoju į svečius ir pagalvoju: kad man kas leistų čia įsisukti, padaryčiau jų sodyboje tvarką." Atėjus žiemai moteris įknibs į leidinius "Sodų spalvos", "Sodų kraitė", kurių susikaupė didelė krūva, nes vis dar norisi ką naujo kieme sukurti. Nesinori užgriozdinti kiemo, nes patinka erdvė, bet kitoniškai suformuoti vieną kitą medelį oi kaip knieti. Dar yra kur tobulėti, sakė moteris, ketinanti sukurti žvėrių ir žmonių pavidalų medelių lajas.

VIENYBĖ. "Šeima tam ir yra, kad laikytumės vienas kito, darbuose ir šventėse susitelktume", - sakė Vincas Žvinklys, skinantis obuolius savo kiemo rojuje. Eimanto CHACHLOVO nuotr.