Vydmantiškius džiugina begonijos ir Moisejevas

Gyvenvietėje tarp Palangos ir Kretingos sutiktieji žmonės tikino, kad Vydmantuose nerasime keistuolių, nors šiaip visi čionykščiai yra įdomūs.

Atsitiktinai užsukę į kelias trobas, patys tuo įsitikinome.

Reikia tik noro

Kodėl vieni žmonės gyvena bet kaip,
kaip išeina, o kiti stengiasi sukurti išskirtinę aplinką, paklausėme pono Romualdo Simaičio. Akį patraukė originalus šulinys su svirtimi ir fontanas-laistytuvas bei kiti šeimininko rankomis sukurti daiktai.

Romualdas - palangiškis, į Vydmantus atsikėlęs paskui žmoną, kurią sutiko važiuodamas iš darbo. Vydmantuose gyvena ir kitų jo giminių, tad restauravęs raudonplytį uošvės namą, jaukiai čia įsikūrė. Jis - santechnikas, bet sunkmečiu sustojus statyboms randa darbų namuose, kuriuose beveik viskas jo padaryta.

"Dabar planų nereikia paišyti - įlindai į internetą ir pažiūri, kokias sodybas broliai lietuviai sukūrę. Nebūtina nusižiūrėti, kaip tvarkosi užsieniečiai. Pradėjome nuo žolės sodinimo - anksčiau žmonės čia gyveno kaip kaime, burokus sodino, bulves. Paskui pastačiau stalus, suolus, valtį (dėl grožio) ir sūpuokles. Vaikai užaugo, anūkams liko", - ponas Romualdas tikisi šią vasarą jų sulauksiąs, jeigu vaikai su atžalomis sugrįš iš Anglijos. Lietuvoje jo vaikai darbo nerado.

"Viską gali padaryti, reikia tik noro. Aš nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, net kai tapau bedarbis. Baseiną iškasiau, pajungiau vandenį, jis bėga pro tą ąsotį, sukasi malūnas. Sakot, koks velnias sėdi virš malūno? Mano žmonai statulėlė primena Borią Moisejevą, juk dainininkas iš Lietuvos kilęs", - pasakojo šeimininkas.

Gyrė žmoną, kad ji labai skaniai valgį gamina. Ji dirba reabilitacijos centre "Gintaras", tad dažniausiai maitina minias svečių, o ponas Romualdas nereiklus - ką jam išverda, tas ir skanu. Ypač burokų sriuba...

Žalia miško celė

"Nemėgstu sėdėti vienoje vietoje, vis ką nauja sumanau", - sakė Romualdas Simaitis.

"Čia gyvename jau keturiasdešimt metų. Mano vyras, dabar jau amžinatilsis, buvo inžinierius, bet labai mėgo medžius sodinti, kad visur būtų žalia. Sodino egles ir puskiparisius, o aš - gėles. Labai mėgstu rožes, auginu jų visokių spalvų, neturiu tik juodų ir mėlynų", - sakė ponia Regina Kungienė.

Jai kompaniją palaikyti išėjęs sūnus Egidijus sakė mėgstąs techniką, yra mechanikas. Šiuo metu jis vienintelis iš keturių Kungių vaikų gyvena tėvų namuose. Su meile kalbėjo jis apie savo brolį, pranciškonų vienuolį Astijų, kurį prieš kurį laiką matydavome per televiziją. Lankydavo jis vienišus žmones, šeimas, su visais rasdavo bendrą kalbą, paprotindavo, paragindavo pakelti akis į dangų, sutaikydavo su artimaisiais. Šiuo metu brolis Astijus yra Romoje, Asyžiuje, bet šeima laukia jo greitai sugrįžtant.

Kiemo viduryje rymo kryžius. "Kai buvo brolio įšventinimai, balius, buvo atvykęs vyskupas Vaičius, jis ta proga pastatytą kryžių pašventino", - sakė Egidijus. Pasakojo, kad brolis Astijus, kai studijavo, turėjo daug veiklų ir pomėgių: sportavo, dainavo, bandė groti, daug bendravo su įvairiais žmonėmis. Sakė, kad įdomu, kai brolis grįžta iš kelionių po pasaulį, turi ką papasakoti.

"Kai buvome vaikai, tėvelis mus į bažnyčią vesdavo, eidavome visa šeima, tie laikai tokie įdomūs buvo. Ir kiti žmonės melstis eidavo, bet paslapčiomis. Mes jausdavome pareigą lankyti kitus katalikus, ir mūsų namus nuolat lankydavo žmones. Mūsų šeimoje irgi pasitaikydavo visko, bet nesipykdavome tiek, kad nesišnekėtume. Mama daugiausia būdavo namuose, braškes ir vaikus augino", - apie paprastą, šiltą būtį pasakojo vyras.

Atsvara

"Matyt, žmonės nori atsvaros sunkmečiui, ilgisi džiaugsmo, tad nesiliauja pirkę gėlių ir dekoratyvinių krūmelių - ir aplinkai puošti, ir kapinių nepamiršta. Gal tik medžių mažiau šiemet perka", - sakė Vydmantų gėlių karalystės valdovė Irena Jankauskienė.

"Jau mano močiutė kieme sodino medžius, vėliau ir tėvas, ir mes visi. Todėl dabar ir gražu," - sakė Egidijus Kungys su mama Regina.

Tarybiniais metais moteris dirbo daržininkystės ūkyje, o kai išėjo iš darbo, atsidavė savo jaunystės pomėgiui. Augalų auginimas tapo šeimos verslu. Moteriai padeda ne tik vyras, bet ir trys viengungiai sūnūs.

"Viską suteikia patirtis, įgūdžiai, klaidos, nes vienus metus padaręs klaidą, žinai, kad kitą kartą to nepadarysi. Žinai, kaip sodinant pasirinkti durpes, trąšas, chemikalus ir augalų rūšis. Su metais sužinai vis daugiau. Man itin gerai auga surfinijos", - sakė gėlininkė, vedžiodama mus po savo šiltnamius.

Ji sakė, kad yra žmonių, kurie, rodos, be gėlių neišgyventų: kasdien jų namai turi skendėti gyvose gėlėse ir jomis kvepėti. Žmonės Irenos namus suranda ne tik pagal reklamą, garsas eina iš lūpų į lūpas. Gal todėl, kad ji myli gėles ir žmones. Vieną rytmetį buvo užklydęs politikas Rolandas Paksas ir nusipirko baltą magnoliją.

"Ar šunelį augini, ar gėlę, turi juos mylėt. Pradedi, ir norisi darbą padaryt iki galo. Lauki pavasarį to pirmo žiedo kaip stebuklo, gėriesi spalva, o paskui nebepastebi. Pirmaisiais metais nežinojau nieko, prisisėjau įvairių sėklų, bet iš jų nieko negimė. Paskui išmokau. Konkurencija nėra lengva. Gėles puola amarai, rūdys (toks gėlių virusas), reikia žinoti, kaip tręšti. Aplink gėles tupinėji nuo ryto iki vakaro. Norėtųsi nuvažiuoti į Olandiją, šiemet kvietė į Tulpių dienas, bet nėra kada išvažiuot, šiuo metu mums būna pats darbymetis, niekur negali atsitraukti", - pasakojo ponia Irena.

Ji sutinka, kad gėlės turi savo charakterį, gyvenimo būdą ir stilių, ir net savo likimą. Gėlių gyvenimą galima pratęsti savaip jas "klonuojant". Štai pelargonijos yra ilgaamžės.

Savo mėgstamiausios gėlės gėlininkė neturi, nes pasaulyje nerasi negražios gėlės. Ji juokauja, kad pati gėlių iš savo vyro gauna tik ypatingomis progomis. Laisvalaikiu Irena skaito knygas, žurnalus apie gėles.

"Bet geriausia "knyga" yra metai ir patirtis. Pats pamatai, ko reikia. Kartais knygą rašo teoretikai, o ne praktikai. Tai tas pat kai neturintys vaikų kad moko, kaip juos auginti ir auklėti. Ir, žiūrėk, jų patarimai visiškai prieštarauja gyvenimo tikrovei", - sakė dešimčių gėlių rūšių augintoja. ◄

Ivona ŽIEMYTĖ