"Lengva duoti išmaldą, nes rankų ja nesutepsi. Kur kas sunkiau būti kasdien su žmogumi, su kuriuo nelengva bendrauti. Tada reikia ir su savimi pakovoti", - sakė Plikių parapijos klebonas Darius Trijonis, išrinktas Klaipėdos rajono Metų žmogumi.
Šis garbingas vardas dvasininkui suteiktas už bendruomenės sutelkimą, švietėjišką ganytojišką veiklą, gebėjimą įkvėpti tikėjimą ir viltį. Daugiau nei pusė į pamaldas Plikių Šv. Šeimos Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčią susirenkančių žmonių - jaunimas.
"Apie 1 300 tikinčiųjų parapijos ribos prasiplėtė iki Tauralaukio. Žmonės kalba, kad gražu būtų prie Slengių kapinaičių pastatyti dar vieną medinę bažnytėlę, bet pirmiausia reikia turėti žemę, ant kurios statytum", - sakė klebonas.
Kasdienybės šviesa
Po magistro studijų Romos licenzijatas grįžo į gimtuosius Telšius, dirbo Kunigų seminarijoje studijų prefektu. Po trijų metų vyskupo siųstas grįžo į Italiją doktoranto studijoms, o po to Telšių kunigų seminarijoje užėmė vicerektoriaus pareigas. D. Trijoniui dirbant Klaipėdos universitete prireikė Plikių parapijoje pakeisti karo kapelioną, su kariūnais privalėjusį išvykti į Afganistaną.
"Plikių parapijos bendruomenė buvo sukurta mano pirmtakų, bet tarnaudamas čia pusantrų metų stengiausi kuo daugiau bendrauti. Dabar jau pradedu pažinti į bažnytėlę susirenkančius, malonu matyti svečią", - sakė klebonas, netrukęs užmegzti bičiulystę su vietos pasaulietiniu jaunimo klubu, kurio nariai tiesiog renkasi išsikalbėti, mokosi šokti.
Jaunimėlis neatsakė padėti bažnytėlės tvorą tverti, suorganizuoti parapijos šventę.
"Kiekviena bažnyčia turi savo titulą, skirtą kuriam nors šventajam. O mes vieninteliai vyskupijoje turime Šventosios šeimos titutą, tad sugalvojome atlaidus surengti tokius, kad pavadinimas atspindėtų realybę. Pernai sutuokiau devynias poras jaunavedžių - tokiai mažai parapijai tai didelis skaičius, ir sukvietėme į atlaidus tas jaunas šeimas bei tris dešimtis mano pakrikštytų vaikų su tėveliais. Meldėmės už juos, pakvietėme prie altoriaus, pristatėme parapijiečiams", - kalbėjo klebonas, džiaugdamasis, kad ir daugelį metų gyvenusios nesusituokusios poros, užauginusios vaikus, apsisprendė priimti santuokos sakramentą.
Kad jaustų Bažnyčios pulsą
"Kalėdodamas lankau šeimas, gražiai sutinka, bet malonu ir matyti jų kasdienybę, savo namuose žmonės drąsesni paklausti gyvenimiškų ir tikėjimo dalykų. Bažnytėlėje stengiuosi pagyvinti bendravimą, bet vis tiek ten daugiau girdimas tik kunigo monologas. Noriu rasti ryšį ir su kitų konfesijų atstovais, prie arbatos susitinku su evangelikų liuteronų klebonu. Nenoriu ginčytis - užuot ieškojus, kas mus skiria, verčiau rastai tai, kas vienija", - sakė pokalbininkas.
Jis viliasi sukurti maldos grupę, kad žmonės galėtų išsakyti savo tikėjimo abejones, padiskutuoti. Nes ir vaikai turi skirtingus "tikėjimo drabužėlius", kuriuos "išauga".
"Vienas Viešpats Dievas žino, kas to žmogaus širdyje atsitinka, kad jis atsiveria tikėjimui. Kalbiesi su žmogumi ir patiri, kad jam tos bažnyčios reikia, nors nieko bloga, kad vienas kitas ateina ir iš tradicijos. Bandau aiškinti sakramentų prasmę, labai svarbu, kad žmonės suprastų ir apeigas. Išverčiau knygą iš italų kalbos, kuri aiškina, kodėl kunigas mišių metu išskečia rankas, iš kokio laiko ateina tas gestas, kad suprastų, jog tai ne šiaip "mankšta", - juokauja.
Anot jo, kunigas neturi būti vien oratorius gražbylys.
"Kartais žmonės sako - kaip gražiai per pamokslą kalbėjo, o kai paklausi, ką kalbėjo, ir nebepasako. Per Dievo malonę pamokslas turi paliesti širdį. Norėtumei daug pasakyti, bet kartais pritrūksta tų žodžių", - nuoširdžiai pripažįsta kunigas.
Jis vienas iš nedaugelio po pamokslų naudoja multimediją. Po mišių parodo filmą, kaip antai apie Motiną Teresę, kai Lietuvon buvo atvežtos šventos relikvijos, arba apie kokį garsų jaunimo apaštalą. Klebonas dar tais laikais, kai buvo klierikas, yra aplankęs visas didžiąsias Europos šventoves ir sukaupė šūsnį fotografijų. Kai parapijoje apsilanko garbus dvasininkas, neapsiribojama pamokslu, mat žmonės nori ir po mišių pabendrauti. Tikisi šiais metais sulaukti kunigo, Rusijoje dirbusio su katalikais, ir po mišių parodyti filmuotą medžiagą, kuri parapijiečiams būtų įdomi ne vien religine, bet ir pažintine prasme.
Išbūti šalia
Būdamas mokslininkas ir praktikas pripažįsta, kad jo darbo krūvis didelis, bet jam patinka bendrauti su studentais. Teologijos katedroje jis dėsto etiką, Katechetikos ir edukologijos katedroje - krikščioniškos kultūros istoriją. Tai vėlgi padeda pažinti brandaus mąstymo jaunimą, suvokti jo poreikius.
Sako, kad jam labai patinka Šv. Pranciškaus Seleziečio mintis, išsakyta, kai moteris atėjo pas šį patarimo dėl to, kad šeimoje nesutaria, kyla kivirčai su vyru. Šventasis moteriai pasakęs: "O tu pabandyk neužtrenkti durų: palauk, neskubėk ištarti žodžio, kuris greitai tiltus sugriautų, nes atstatyti juos sunku".
Taip ir klebonas, kad ir kokį žmogų sutiktų, sako bandantis ieškoti vienijančių taškų.
Kunigas sakė, kad krikščioniui privalu būti gailestingu vargšams, jiems padėti, bet tai negali būti "akla" išmalda. Nes tada gali tą žmogų ir į blogį pastūmėti.
"Jeigu dar nepažįsti parapijiečio, nežinai, kam jis pagalbos prašo, gali su jį pažįstančiu pasikalbėti. Galbūt svarbiausias dalykas - išklausyti ir išgirsti, nuoširdų žodį pasakyti, dėmesį, atjautą parodyti. Išbūti drauge, kai žmogui sunku", - sakė pokalbininkas.
Dovanojo save
Klebonas lanko ne tik Plikių ligonius, senelius. Kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį vienišus žmonelius aplanko ir Klaipėdos slaugos ligoninėje. Ypač kunigo žodžio, nuraminimo, sutaikymo su savimi pačiu ir pasauliu laukia negalintys pakilti iš lovos. Jiems klebonas kaskart dovanoja po kitokį šventą paveiksliuką.
"Ar po mano apsilankymo to skausmo lieka mažiau, tik patys ligoniukai gali pasakyti. Bet aš matau, kaip jie laukia tos dienos. Ir aš pats jos laukiu, atidedu visus darbus. Juokiausi, kai jie, išgirdę, kad esu teologijos mokslų daktaras, vos mane pamatę, sakė: "Girdėjom, kad tu daktaras" ir pradėjo vardinti savo ligas bei rodyti, kurią vietą kuriam skauda, tikėdamiesi mano konsultacijos", - šypsojosi sielų gydytojas.
Sakė ketinantis važinėti pas kaimo ligoniukus kartu su socialine darbuotoja, nes šią atšiaurią žiemą užtiko senučiukę, kuri neturėjo kuo krosnį pakurti.
"Kodėl tapau kunigu? Paprastas dalykas. Kai buvau mažas, buvo minčių juo būti, paskui vėl nebenorėjau. Prisimenu, kaip paaugliui patikdavo dalyvauti gegužinėse pamaldose - degančios žvakės, vargonų gaudesys ir nepaprastai gražiai Telšių bažnyčioje giedama Marijos litanija. Galvodavau, kad kai užaugsiu, ką nors gražaus padovanosiu bažnyčiai. Kai turėjau eiti į dvyliktą klasę, Telšiuose įsikūrė pirmoji Lietuvoje katalikiška mokykla. Tai mes keturi klasės draugai ir perėjome į ją. Buvo labai mažai mokinių, dvasios tėvas buvo dabartinis Panevėžio vyskupas Kauneckas. Gyvenome kaip viena šeima. Išleistuvių vakarą direktorius pasakė - jokių svaigalų, net šampano. Pasitikome patekančią saulę, ir jau kitą rytą mes trys padavėme pareiškimus į Kunigų seminariją", - pasakojo D. Trijonis.
Ivona ŽIEMYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą