Žmonių kaulų daugiau nei grybų

Žvėrys iškapstė kapus

Darsyk į atokias Žvainių kapines trumpam iš Didžiosios Britanijos, kur šiuo metu gyvena, sugrįžęs P. Vaniuchinas išsirengė praėjusį penktadienį.

Kapinių, kuriose Salantų žydai, P. Vaniuchino žiniomis, buvo laidojami nuo XVIII a. ligi Antrojo pasaulinio karo pradžios, būta didelių – 1,4 ha ploto teritorija aplinkui šiandieną aptverta viela, tik prieigose išlikusi dalis akmeninės tvoros. Į išvalytą miško laukymę perkelti masyvūs antkapiai, greta jų Jakovo Bunkos fondo iniciatyva pastatytas medinis stogastulpis.

Tačiau didžiąją dalį senųjų kapinių su apaugusiais paminklais nuo atsitiktinių praeivių šiandieną slepia brūzgynai. Vos už keliolikos žingsnių nuo laukymės kūpso smėlingi kauburiai su giliais žvėrių išraustais urvais ir aplinkui besimėtančiais kaulais – žmonių kaukolių, dilbio, dubens arba jų dalių. Kaulų taip gausu, jog baugu žengti žingsnį, kad neužmintum ant žmonių palaikų.

P. Vaniuchinas iš šventų vietų į Salantų žydų kapines parvežė ir tradiciškai padėjo simbolinius akmenis.

„Nėra abejonių, kad žvėrys iš kapų išrausė šiuos kaulus, kai kuriuos net apgraužė, – aprodydamas kraupią vietovę, samprotavo P. Vaniuchinas. – Nežinia, kiek laiko jie čia mėtosi. Niekaip nesuprantu, nejaugi Kretingos rajono savivaldybė ir Imbarės seniūnija, kurios yra atsakingos už šių kapinių, įrašytų į Nekilnojamojo turto vertybių registrą, priežiūrą bei apsaugą, nepajėgios pasirūpinti istoriniu paveldu bei parodyti elementarią pagarbą čia besiilsinčių žmonių atminimui ir jų palaikams. Nesvarbu, kas ir kada buvo palaidoti: žydai, lietuviai ar sovietų nukankinti partizanai“.

Vietovė aplinkui šias kapines yra ne vien žydų, bet ir lietuvių skausmo vieta: karo pradžioje čia buvo nužudyti Salantų miestelio žydai, o pokariu laidojami stribų nukankinti partizanai.

Salantai – rabinų kalvė

Anot P. Vaniuchino, dvarininkai dar XVIII a. žydų kapinėms buvo paskyrę tą sklypą, kur šie amžino poilsio ir gulė per visą jų gyvavimo Salantuose istoriją – ligi pat 1941 metų.

„Čia palaidota labai daug garsių Salantų žydų, tarp jų – ir rabinas Izraelis Salanteris, taip pasivadinęs Salantų garbei. Salantai buvo Lietuvos rabinų kalvė, miestelyje veikė viena iš pagrindinių rabinų mokyklų Lietuvoje. Tikiu, kad čia palaidotas paskutinis Salantų žydas yra gydytojas Izaokas Perlis, kuris, užėjus vokiečiams, pats nusinuodijo, nenorėdamas būti sušaudytas, kaip jo tėvynainiai“, – pasakojo P. Vaniuchinas.

Rinkdamas duomenis litvakų kapinių duomenų bazei, P. Vaniuchinas sakė tyrinėjęs ir antkapių užrašus – epitafijas, kurios daug pasako apie palaidotų žydų gyvenimą, rabinų ir net jų dukterų likimus. „Ypač įdomios ir turtingos yra senosios epitafijos, o užrašai po 1900-ųjų yra labiau lakoniški. Žydų ir gimimo bei mirties datos rašomos visai kitaip, – jie gyvenimą pagal savo kalendorių skaičiuoja 5 tūkstantmečiais. Ant neturtingų žydų kapų būdavo uždedamas tik kuklus lauko akmuo“.

Pagal žydų tradiciją, pagerbdamas mirusiųjų atminimą, salantiškis ant paminklo, žyminčio senųjų kapinių vietą, padėjo 10 akmenėlių, parvežtų iš Sinajaus kalno bei 3 – iš Jeruzalės.

Atminimo lenta – ant sinagogos

„Kažkada teko dirbti gidu, ir vesdamas ekskursijas po Jeruzalę, mačiau, kaip žydai deda ant kapų akmenėlius. Parinkau jų šventose vietose, turėdamas tikslą parvežti į Salantus. Dešimt akmenėlių žymi 10 Dievo įsakymų, Mozės gautų iš Dievo ant Sinajaus kalno, o 3 iš Jeruzalės simbolizuoja Trejybę – Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. Manau, kad tarp judaizmo ir krikščionybės yra labai gilios sąsajos, ir jų skaldyti negalima“, – įsitikinęs svajonę, išsipildžiusią po kelerių metų, atvėręs pašnekovas.

Nuo paauglystės Salantų istorija besidomintis P. Vaniuchinas, padovanojęs vertingų eksponatų ir Kretingos muziejui, tikino, jog Salantų miesto istorija neatsiejama nuo žydų tautybės žmonių.

„XIX a. žydai sudarė 40 proc. miestelio gyventojų. Visas Salantų centras buvo žydų: jei ne jie, nebūtų nė mūrinių pastatų, lietuvių tada tebuvo pastatyta tik mūrinė bažnyčia ir kampinis, šiandien vaiduokliu virtęs, pastatas“, – tvirtino kraštietis.

Surinkęs vertingos medžiagos apie miestelio žydų gyvenimą nuo XVII iki XX a., užrašęs žmonių pasakojimus bei Lietuvos ypatingajame archyve išnagrinėjęs holokausto bylas, jis tikino dar šį rudenį kartu su garsaus Salantų krašto akmenkalio Kazio Orvydo anūku Juozu Žilinsku ir ėmęsi iniciatyvos ant Kultūros centro – buvusios žydų sinagogos, 1941-aisiais paverstos žydų getu, pakabinti atminimo lentą. Dabar tik laukiama Kretingos rajono savivaldybės vadovų leidimo.

Patikslino istorinius faktus

Kol kas interneto tinklalapyje salantiškis.lt įdomesne informacija besidalinantis P. Vaniuchinas tikino, jog išsamią surinktą medžiagą apie Salantų žydų istoriją ketinąs išleisti ir atskiru leidiniu.

Lankydamasis archyvuose jis sukaupė nemažai informacijos, koreguojančios kai kuriuos faktus. Už 130 m nuo senųjų žydų kapinių, Žvainių miške, stovi paminklas čia nužudytoms holokausto aukoms atminti.

„Antraštė skelbia, kad šiose vietose 1941 m. buvo nužudyti 405 žydai. Šis užrašas yra klaidingas: iš tiesų čia buvo nužudyta apie 100–150 žydų vyrų, atvarytų iš sinagogos, 18 žydžių moterų buvo sušaudytos Šalyno dvare, o per 200 – Šateikių miške.“

Jis neslėpė jaudulio, sukilusio prisiminus bylų aprašus: moterys buvo šaudomos išrengtos nuogos, liepiant pačioms lipti į duobę ir gultis eilėmis kniūbsčia, kitoms liepta gultis ant sušaudytųjų viršaus. Lavonų krūvas užpildavo kalkėmis, žemės sluoksnis tesiekė vos 50 cm.

„Apmaudu, kad vokiečiai į šį juodą darbą įsuko lietuvius, o patys vokiečiai iš jų juokėsi. Lietuviai tikėjosi, kad vokiečiai padės atgauti šalies nepriklausomybę ir sutiko kolaboruoti, tapdami jų juodžiausių darbų vykdytojais“, – teigė P. Vaniuchinas.

Jis mano, kad Salantų regioninis parkas galėtų parengti Salantų žydų paveldo kelio maršrutą, kuris, įsitikinęs, sudomintų Salantuose vis dažniau apsilankančių senųjų žydų palikuonis.

*

Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininko Algirdo Mulvinsko komentaras:

– Žvainių žydų kapinėse su kultūros paveldo specialistu iš Klaipėdos lankėmės šį rugpjūtį, bet palaikų išniekinimo pėdsakų neaptikome. Šiomis dienomis būtinai nuvyksiu apžiūrėti vietovę ir įvertinsiu, kokius darbus reikia atlikti kuo skubiau.

Faktų, kad žvėrys iškapsto kapus, pasitaiko, – taip yra nutikę Pelėkių kaimo, Darbėnų seniūnijoje, kapinėse.

Prieš kelerius metus seniūnijos buvo įpareigotos prižiūrėti savo teritorijose esančias kapines, tačiau įpareigota tam neskiriant lėšų. Yra nemažai apleistų ir lietuvių senkapių. Drąsiai galiu teigti, kad kapinės yra mūsų visuomenės kultūros veidrodis ir jas būtina sutvarkyti.