Rimas Kurtinaitis: Roberto Javtoko trūks ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų

Šią savaitę Lietuvos olimpinės vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Kemzūra jau paskelbė galutinę rinktinės sudėtį. Gera žinia, kad po skruostikaulio lūžio į rikiuotę sugrįžo Renaldas Seibutis, o po kelio girnelės uždegimo – Simas Jasaitis. Tačiau rinktinėje ir labai skaudi netektis. Dėl stresinio pėdos lūžio į Londoną nevyks komandos kapitonas Robertas Javtokas. Pasak gydytojų, jeigu jis ir toliau sportuotų, yra didžiulė pėdos lūžio tikimybė.

Nuo 2004 metų Atėnų olimpiados iki 2012-ųjų olimpinio atrankos turnyro Robertas Javtokas nepraleido nė vienos Lietuvos rinktinės stovyklos. Rinktinės vyriausiasis treneris neslėpė, kad tai milžiniška netektis, kapitono rinktinei trūks ne tik aikštelėje, bet ir už jos ribų.

Vienas garsiausių mūsų krepšininkų, o dabar Maskvos srities „Chimki“ vyriausiasis treneris Rimas Kurtinaitis lankėsi „Savaitės“ studijoje.

Tai ką tokiu atveju, kai komanda iki svarbiausių varžybų likus mažiau nei dviems savaitėms, netenka pagrindinio „centro“, išgyvena komandos treneris, ir kokio dydžio ta netektis mūsų rinktinei yra šį kartą?

Na, manau, kad Robertas Javtokas yra pagrindinis mūsų komandos „centras“, ir gal ne visada puikiai žaidžia puolime, bet gynyboje niekas negali jo pakeisti. Yra labai stiprus, atletiškas, aukštai šokantis, daug atkovojantis kamuolių. Ir šita netektis yra tikrai skausminga Lietuvos rinktinei. Na, o ką jaučia treneris? Treneris jaučia tokį patį skausmą, kaip ir tas žaidėjas, kuris nevyks į olimpiadą.

Ponas Rimai, bet aš išgirdau tokį sakinį, kad niekas negali pakeisti R. Javtoko ginantis. Ar tai reiškia, kad dabar į tą poziciją taikomi žaidėjai – A. Kavaliauskas, J. Valančiūnas ir D. Songaila – tikrai jo nepakeis?

Negalėčiau taip sakyti. Čia yra daug variantų, tačiau, aišku, lengviausia yra, kai tau nereikia padėti, kai tu gali apsiginti vienas prieš vieną. R. Javtokas tą darė puikiai. D. Songaila tą daro puikiai, jeigu yra arčiau krepšio, jeigu žmogus žaidžia „veidas prieš veidą“, tada D. Songaila turi problemų su baudom ir pan. Bet vėlgi yra tokia viena iš užduočių – negauti baudų.

Suprantu, kad Jūs nesate medikas, bet gal galite mums paaiškinti, ką reiškia tas stresinis pėdos lūžis? Ir kuo jis skiriasi nuo tikrojo lūžio?

Tikrai, gerai pasakėte, nesu medikas, tik iš nuogirdų. Tai ne pirmas kartas, mes turėjome ir Ž. Ilgauską su panašia bėda. Tai yra, kai nuo krūvių, nuo pervargimo skyla kaulas. Jeigu fizinio kontakto metu skyla kaulas, yra lengviau nustatyti tą skilimą. Kada yra stresinis lūžis, aš taip galvoju, yra kur kas mažiau pastebimas. Nes aš, kiek atsimenu, Lietuvoje Ž. Ilgauskui konsiliumą darė kokius triskart geriausi daktarai, į Ameriką vežė dukart. Ir tik iš antro karto pastebėjo, kad skilęs pėdos kaulas. Visą sezoną jis su skausmais žaidė, nes niekas negalėjo rasti jo traumos. Netgi tuo metu treneris V. Garastas bandė Ž. Ilgauskui išaiškinti, kad jis simuliuoja tą traumą. Dėl ko Ž. Ilgauskas užpyko ir taip už Lietuvos rinktinę ir nesužaidė.

Tai ko mes galime tikėtis iš mūsų rinktinės? Visada norisi šiek tiek prognozių. Kokie mūsų šansai Londone, grupėje pirmiausia?

Aš manau, grupė yra gera. Kai išvystam kokią nors stiprią komandą – Prancūziją, JAV – savo grupėje, sakom, kaip nepasisekė. Aš net nežiūriu į tokias situacijas. Kaip tik mums labai pasisekė: mes galim pralaimėti prancūzams, amerikiečiams, bet mes su jais susitiksime tik pusfinalyje arba finale.

Kiek priklausys nuo pirmojo susitikimo su argentiniečiais?

Na, manau, tai vieni iš pagrindinių konkurentų. Jeigu mes favoritais savo grupėje laikome prancūzus, amerikiečius, nes matau kaip jie žaidžia dabar, o jie žaidžia tikrai puikiai, ir pasakysiu atvirai – šiuo atveju esu skeptikas. Būtent su amerikiečiais. O argentiniečiai – vieni iš mūsų konkurentų išeiti į kitą etapą ir, manau, turėtume juos nugalėti.

Tai tada, ar tikite, kad mums pavyks tradiciškai iš olimpiados sugrįžti su medaliais?

Na, tai nėra tokia jau visai tradicija. Aišku, procentaliai žiūrint – taip, nes pasaulyje yra tik dvi rinktinės nuo 1992 metų Barselono olimpiados, t. y. penkias olimpiadas patenkančios į ketvertuką – Lietuva ir JAV. Lietuva triskart laimėjo bronzą ir dukart buvo ketvirta. Aišku, labai didelis nepasisekimas įvyko Graikijoje, kur, aš maniau, Lietuva taps čempione, bet buvo nelauktai pralaimėta niekuo neišsiskiriantiems italams. Labai gaila. Pekine grupėje Argentiną įveikėm, dėl kevirtos vietos – nesugebėjom. Aš pats buvau vyr. trenerio asistentas, bet... gaila, bet neturėjom šansų. Nežinau, kodėl, ar pervargom, bet Argentina žaidė tikrai gerai, ir negalėjom iškovoti trečios vietos.

Bet manau, kad Lietuvos rinktinės, ne viena rinktinė, nepaisant, kad mūsų tik trys milijonai, turi žaisti dėl medalių. Blogiausia vieta yra ketvirta. Ir mes galim tą padaryti, nes dvejonės ir ryžto stoka – tiesus kelias į pralaimėjimą. Mes neturime dvejoti. Žinome, ko mes norime, mūsų tikslai tokie, reikia jų siekti.

Ta pačia proga: aš vis girdžiu Donato Motiejūno pavardę, bet, kai mes minime šitą jauną žaidėją, tai vis girdime žodį „garantijas“. Kai reikėjo vykti į Venesuelą, jam reikėjo garantijų, kai R. Javtokas pradėjo skųstis pėdos skausmais, bet dar nebuvo medikų išvadų, jis neva būtų atvažiavęs, bet jam reikėjo garantijų, kurių niekas negalėjo tuo metu duoti. Ar tai yra normalu, kai žaidėjas, kuriam vos 20 metų, yra kviečiamas į šalies rinktinę ir jis vis kelia kažkokias garantijas?

Manau, kad nenormalu. Aišku, tai yra labai didelis talentas. Bet aš nemanau, kad reikėtų statyti kažkokias sąlygas. Jis nėra išskirtinis Lietuvoje, jis privalėtų daryti tą, ką mes darėm savo laiku, privalėtų grįžti į Lietuvą, žaisti už Lietuvos rinktinę. Aš nemanau, kad kažkada net pats A. Sabonis būtų prašęs sau garantijų. Jis žaidė, kaip ir visi. Manau, Lietuvai duoklę mes turim atiduoti visi.

Ir tada dar apie vieną žaidėją – Joną Valančiūną. Šią savaitę jis pasirašė didelį ir gana sėkmingą kontraktą su Toronto „Raptors“. Gal tai yra naujas Arvydas Sabonis Lietuvoje?

Mes gal norėtume išgirsti, kad tai yra Sabonis, bet, aš manau, kad tokių, kaip Sabonis, gimsta gal vienąkart per 500 metų. Nes ne tik savo fizine jėga ir kūnu gal Jonas panašus, bet krepšinio supratimu ir mąstymu Arvydas, manau, pralenkia visus Europoje. Jeigu mes dvejojame, kas geriausias šimtmečio Europos krepšininkas, tai aš nedvejodamas sakyčiau, kad tai Arvydas. O Jonas yra labai didelis talentas. Ir šitas kontraktas, kurį jis pasirašė, tai yra juokingas. Nes NBA turi vadinamajį naujokų „salary cap“, kai negali mokėti daugiau, nei gali pirmus trejus metus. Ir tuos 15 milijonų, taip išeis, kad jis gaus už paskutinius ketvirtus metus. O paskui jau prasideda tie milžiniški kontraktai, ilgalaikiai.

Ponas Rimai, baigiant mūsų pokalbį, ką Jūs šiuo metu veikiate Lietuvoje? Tai atostogų metas?

Atostogų metas. Jau seniai neturėjau, gal net niekada neturėjau tokio ilgo tarpo nieko neveikti tokį ilgą laiką – du su puse mėnesio. Ir dabar žvejoju, medžioju, žiūrėjau futbolo čempionatą, su draugais vakarais išgeriu alaus. Laukiu olimpiados. Puiki vasara.