Agurkų kvapas - ilgam

Dienos komantaras

Jei nepavyks prastumti Viktoro Rinkevičiaus, stums Kazį Sivickį. O jei ir tie neįtiks, Kazimiera Prunskienė į žemės ūkio ministro portfelį kibsis pati.

Taip dėsto politikė, kuri kadaise šaipėsi iš Zigmo Vaišvilos, kai šis pasisiūlė panešti jos rankinę, kad tik gautų postą. Beveik laimėjusi prezidento rinkimus, K. Prunskienė drimba į pažliugusią valdžios vagą. Vardan ko?

Nejaugi šitos postų dalybos sukelia tokį azartą jų dalyviams, kad tikslas tampa grynai statistinis - kuo daugiau portfelių už kuo mažiau balsų Seime?

Jei jau Viktoras Uspaskichas nusižemino iki ūkio ministro, tai K. Prunskienei tiks ir Jeronimo Kraujelio nusėdėtas krėsliukas?

K. Prunskienė šiose absurdu virstančiose valdžios varžytinėse atrodo mažiausiai oriai. Vieną dieną ji trenkia durimis. Kitą - grįžta ir priima visas tariamų partnerių sąlygas be jokių išlygų.

Ir taip elgiamasi žinant, jog jos dalyvavimas koalicijoje yra tik "iš reikalo". K. Prunskienės nenori nei socdemai, nei Prezidentūra. Valdas Adamkus susitikęs su Algirdu Brazausku torpedavo būtent valstiečių kandidatus į ministrų postus.

Prezidentūros pozicija čia aiškiausia ir logiškiausia. Ji patyliukais dirbs opozicijai, konservatoriams, kurie bus šių rinkimų nugalėtojai, t.y. gaus iš jų daugiausiai naudos kituose rinkimuose.

Keldama problemas kairiesiems dėl K. Prunskienės kandidatų, Prezidentūra skatiną valdžios koalicijos irimą - kala pleištą. Darbiečių reakcija buvo lyg užsakyta Daukanto aikštėje. Paaiškėjus, kad V. Adamkus - prieš valstiečių kandidatus, jie kaipmat pasisiūlė perimti žemės ūkį ir Kazytės.

Prezidentūros požiūryje į valstiečių kandidatus gauti ministrų portfelius matyti ir asmeniškumai. Panašu, kad mūsų senelis prezidentas tradiciškai nešioja užantyje akmenį prieš kiekvieną, kuris stojo jam skersai kelio į Prezidentūrą.

Ir visa tai nujausdama, K. Prunskienė vis dėlto suvaldo savigarbą ir veržiasi valdžion. Kodėl?

Viena iš priežasčių gali būti paprasčiausi kompleksai. Jau trylika metų "gintarinė ledi" politikoje yra lyg užkeikta. Ji laimi rinkimus, gauna mandatą, bet prie valdžios nėra prileidžiama.

O politikas, kuris užsibūna opozicijoje, ilgainiui praranda lyderio kvapą. Jis gali daug ir teisingai kalbėti, tačiau rimtų varžybų dėl valdžios jis nelaimės. Niekada. Jis tiesiog nebekelia pasitikėjimo.

Taip, pavyzdžiui, nutiko Kęstučiui Glaveckui - kadaise vienam populiariausių šalies politikų, dabar karšinamam Artūro Zuoko užpečkyje.

Taigi K. Prunskienė raunasi prie portfelių, kad pateisintų savo buvimą politikoje. Tačiau - kokia kaina?

Visi be išimties tų jau kelias savaites besitęsiančių derybų dalyviai pašaliniam stebėtojui kelia nemalonius jausmus. A. Brazauskas atvirai kalba, kad rinkiminiai pažadai yra niekai, poezija. Apie "mielus Lietuvos žmones" ir jų lūkesčius už tų uždarų durų niekas nė neprisimena.

Sveikas politinis savisaugos instinktas turi skatinti politikus šalintis taip suderėtos valdžios. Konservatoriai taip ir padarė, suvokdami, kad gyvenimas šiais rinkimais nesibaigia.

K. Prunskienė laikosi. Žaidžia vienoje užstalėje su veikėjais, kurie į valdžią žiūri kaip į greito pelno šaltinį. Pasidaliję portfelius, jie puls veikti, nes naujoji Vyriausybė vargiai išsilaikys iki šviežių bulvių. O po to - nors ir nauji rinkimai.

K. Prunskienė iš to žaidimo išeis ir vėl pralaimėjusi. Kaip derybų dėl "vaivorykštės" metu sakė Gediminas Kirkilas, - išvėdinti agurkų kvapą bus dar sunkiau nei TSKP.

Rūta Grinevičiūtė