Anglų kantrybė turi ribas

Tiesiog scenoje nušauta dainininkė, klube iššaudyti homoseksualistai, papjauta prancūzų policininkų pora - visa tai yra vienos gretos įvykiai. Šiandieninė situacija dėl teroro aktų ir galimybė apie tai informaciją paskleisti praktiškai akimirksniu, su smulkiausiomis detalėmis, taip pat galimybė einamuoju laiku bet kam sekti visus šiuos įvykius veikia daugybės žmonių psichiką panašiai kaip mėnulio pilnatis. Įvairiausi veikėjai tokiais atvejais nenusakomai suaktyvėja. Tai visi tie, kurie ieško saviraiškos ir prasmės gyvenime, trokšta dėmesio, nori žūtbūt būti pastebėti.

Gyvenimo prasmės poreikis yra nė kiek ne mažesnė gyvenimiška reikmė negu maistas ar noras gyventi saugiai. Todėl daugybė žmonių, ypač žemesnio intelekto individų, kaip tik tokiu būdu, susiedami save su kažkokia didesne idėja, - ar tai būtų kova už darbo žmonių teises bei laisves, ar tai būtų kokia nors revoliucija, ar kova už krikščionybę bei islamą, - automatiškai gauna tam tikrą tos prasmės iliuziją, gyvenimo prasmės prieskonį. Ir štai situacijoje, kai informacija plinta akimirksniu, dar vakar žmogelis, saugojęs koldūnus ar kukulius kokioje nors krautuvėje, staiga pasijunta žinomas visam pasauliui: vieniems jis tampa islamo vertybių gynėju, kitiems - bendražmogiškų vertybių gynėju. Įsivaizduokime, kokie poslinkiai vyksta tokio primityvaus individo sąmonėje.

Jeigu kažkas bandytų įsivaizduoti, kad tokie įvykiai gali sustabdyti „Brexit“, tai aš sakyčiau atvirkščiai - tai gali tik stimuliuoti šį procesą. Nes bet kas, matydamas didėjančią netvarką, visada bando išsivirti sriubą bendrabučio kampe... T.y. britai pradeda eksploatuoti seną kaip pati Britanija idėją: mes esame sala, o visa tai, kas vyksta tarp šitų bepročių kontinente, mūsų neliečia, mes šimtmečius iš savo salos valdėme milžinišką imperiją ir t.t. Tokių lozungų paketas pradeda kuo puikiausiai funkcionuoti ir daryti poveikį. Visiškai natūralu, kad britai, matydami, jog Europos valdžia nesusitvarko su situacija, grįžta prie senųjų šūkių ir savigynos bei prasmės kūrimo mechanizmų, kurie yra laiko patikrinti.

O kas kaltas dėl „Brexit“? Atsakymas yra aiškus: tai grupuotės, užgrobusios valdžią Europos Sąjungoje ir absoliučiai ignoruojančios savo narių teises. Kalbėti kitaip, kad tai esą yra mums atstovaujantys žmonės, neįmanoma - aš jų ten nerinkau, o jie niekada man nepristatė savo požiūrio į ES vertybes, į Europos politiką ir pagrindinius geopolitinius iššūkius. Ir dabar šita publika aiškina visiems britams, kaip jie turi elgtis.

Be to, britai kasosi pakaušius ir žiūri: mūsų gretos pagausėjo 300 tūkst. musulmonų, ir juos mes dabar kažkodėl turime maitinti. Nei mes tas jų moteriškes mylėjome, nei tarėmės, kad tiek vaikų atsiras, bet štai dabar mes turime už visą šitą reikalą ploti pinigus. Todėl čia dar tenka stebėtis, kad šaltakraujai anglai, tiek laiko iškentę, sureagavo tik dabar ir dar tokiu kultūringu būdu.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“