Vytautas Sinica: Leisti kalbėti tik tai, kam pritariame, yra cenzūra pagal apibrėžimą

Žodžio laisvė tik tam, kam pritari?

Lietuvoje ryškėja tai, kad mes, kaip visuomenė, ir ypač jos elitas, visiškai nepagauname žodžio laisvės principo esmės. Šių dienų aktualijos duoda nemalonius to pavyzdžius.

Visuomenės dalis užvirė dėl šūkio „Lietuva - lietuviams", o po poros dienų ir dėl vyriausiojo kalbos inspektoriaus Audriaus Valotkos pasisakymo, jog negras ir čigonas yra, cituoju, normalūs, geri, tradiciniai žodžiai.

Tuo tarpu, pavyzdžiui, dėl Mokslų akademijos prezidento Vytauto Nekrošiaus pasisakymo, kad pritaria plakato „Lietuva - lietuviams" nuplėšimui, tie patys žmonės neužvirė.

Neužvirė ir nieko blogo neįžvelgė, nes subjektyviai pačiam pasisakymui pritaria.

Lietuvoje turime reiškinį, kai kol kas nedrąsiai, bet jau gana nedviprasmiškai teisinamas politinis smurtas. Kol kas tik suplėšytas plakatas, bet štai jau eilė žmonių atsisako tai pasmerkti, suka ratus, ieško vingrybių, bet nesmerkia, nes jiems nepatinka pats plakatas ir tada jau plėšyti galima.

Paklauskite jų, ar pritartų, kad kiti analogiškai plėštų LGBT parado plakatus, ir paaiškės visas jų principingumas apie žodžio laisvę. Kam pritaria, tam ir žodžio laisvė.

Kas idealiai pasimato A. Valotkos atveju.

A. Valotka sako tą patį, ką 2010 metais pasakė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Negras Lietuvoje yra normalus žodis, nes mes Lietuvoje neturime nei vergovės, nei rasinės segregacijos istorijos.

Lietuvoje faktiškai neturėjome juodaodžių. Čigonas apskritai yra masiškai vartojamas pačių čigonų, ką viešai pastebėjo ne vienas su jais dirbantis.

Bet esmė ne tame, kam patinka ar nepatinka šie žodžiai. Esmė yra:

1) keisti įprastus žodžius naujais išgalvotais vardan politinio korektiškumo yra nuodinga, žodžio ir minties laisvei priešiška tendencija.

Taip ir prostitutė, ir narkomanas, ir storas, ir alkoholikas, ir pensininkas ir daug kitų turės būti pakeisti, nes neva kažkam yra nemalonūs, stigmatizuojantys. Valant kalbą, valomas mąstymas;

2) A. Valotkos puolimas aiškiai rodo, kad daugybė žmonių nesuvokia, kad žodžio laisvė yra tik tada, kai leidi kalbėti tai, kam nepritari. Visiškai nesvarbu, ar laikote žodį negras geru ir normaliu.

Tarkime, geru aš ir pats šio žodžio nelaikau. Bet būtent tada, kai nepritariate pasisakymui, bet nesipiktinate „kaip drįstama taip kalbėti" ir nesiekiate bausmės tam, kieno žodžiams nepritariate, iš tiesų ginate žodžio laisvę.

Neseniai televizijoje komentavau: nepritariu liberalų plakatui „Lietuva visiems", bet pritariu jų teisei jį iškabinti ir skelbti tokį šūkį. Tai yra žodžio laisvė. 

Leisti kalbėti tik tai, kam pritariame, yra cenzūra pagal apibrėžimą.

Su siaubu smerkiu visus bandymus bausti Audrių Valotką už laisvą žodį, visus (eilinius) bandymus per spaudimą politikams išvyti jį iš pareigų.

A. Valotkos atvejis kaip tik yra testas mūsų visuomenei ir ypač politikams, ar turime ir gerbiame žodžio laisvę, ar ne.

Žodžio laisvė tik politiškai korektiškam kalbėjimui nėra jokia žodžio laisvė. 

Tikiuosi, kad gerbiama kultūros ministrė nesileis spaudžiama tų, kurie ir vakar, ir rytoj rikiavosi eilėje jai pačiai perkąsti gerklę. 

Politine prasme, žinoma.