Apie teises ir pareigas

Žmogus priklauso ir turi skaitytis ne tik su gamtos reiškiniais, bet ir su pačios visuomenės, kurioje jis gyvena, sukurtais dėsniais - Konstitucija, įstatymais, įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais, nutarimais, įsakymais, taisyklėmis, galų gale - tradicijomis, etiketu ir moralės normomis. Kad santykiai tarp žmonių, įmonių, tarp valstybės ir visuomenės atitiktų įstatymus, valstybė sukūrė begalę teisėsaugos institucijų, turinčių savo teises ir pareigas.

Biurokratiškai viskas lyg ir gerai. Yra visuomenė, yra institucijos, kurios prižiūri, kad ta visuomenė nepadarytų klaidų ir nenukryptų nuo minėtais dokumentais apibrėžtų gyvenimo, veiklos bei bendravimo normų. Prieš piktybiškai pažeidinėjančius nustatytas normas šios institucijos imasi atitinkamų veiksmų, kad pirmiausia užbėgtų nusikaltimui už akių - užsiima nusikaltimų prevencija. Būtent taip yra daugelyje išsivysčiusių šalių.

Ten teisėsaugos institucijos, pastebėjusios ar gavusios signalus, kad vykdoma neleistina veikla, pasikviečia jos vykdytojus ir perspėja, kad jų veiksmai neatitinka galiojančių įstatymų ir tai gali užtraukti atitinkamą atsakomybę. Dažniausiai tokių perspėjimų pakanka visam gyvenimui.

Išlošia visi. Nusikaltimui užbėgta už akių, legalios veiklos vykdytojai moka visus mokesčius valstybei, verslininkai turi legalų darbą.

O kas nutinka, kai tokių institucijų darbuotojai sumaišo teises ir pareigas arba labai gerai prisimena teises, o apie pareigas pamiršta?

Toli ieškoti nereikia - turime pavyzdį, sukrėtusį visą Klaipėdą, kai iš gyvenimo pasitraukė sėkmingai dirbančios įmonės vadovas, vaikų tėvas, mylimas ir mylintis vyras, šiltas, malonus, išsilavinęs ir labai apsiskaitęs žmogus Nerijus Kuzma.

Ar visi pareigūnų veiksmai buvo teisėti? Ar nebuvo brutalaus jų spaudimo?

Ar kratos, atliekamos 6 val. ryto vaikų akivaizdoje, kurie išeina į mokyklą paklaikusiomis akimis ir ne su mokslų rūpesčiais praleidžia ten visą dieną, jau yra norma Lietuvoje?

Ar prokuroro pasisakymas vykstant ikiteisminiam tyrimui, savižudybės išvakarėse, kad tai - tipinis šešėlinės ekonomikos pavyzdys, neprasilenkia su nekaltumo prezumpcijos nuostatomis? Juk tik teismas gali nuspręsti, ar yra šešėlinės ekonomikos elementų, ar pažeisti įstatymai ir įvykdytas nusikaltimas.

Ar bus sudaryta komisija pareigūnų veiksmų, galimai privedusių žmogų prie savižudybės, teisėtumui įvertinti?

Ar iš tikro būtina buvo pusę metų sekti, galimai ir provokuoti šią veiklą, o ne prevenciškai užbėgti jai už akių?

Dar yra begalė kitų klausimų, į kuriuos kada nors vis tiek reikės atsakyti. Juolab kad tai ne pirmas atvejis, kuris taip baigiasi. Jei niekas nesikeis, tikriausiai ir ne paskutinis.

Kada pasibaigs teisėsaugos institucijų reklama, kai švaistomasi pompastiškais pareiškimais apie sučiuptus galimai neteisėtos veiklos vykdytojus, nors ikiteisminis tyrimas dar tik prasideda, o įtarimai net nepareikšti? Kodėl tylima, kai iš tokių pompastiškų pirmalaikių pasigyrimų lieka tik šnipštas, nepasiekęs net teismo? Negi mažai turime tokių pavyzdžių? Bet išvados kažkodėl nedaromos.

Juk kalbama ne apie recidyvistus ir žmogžudžius. Kalbama apie žmones, galbūt padariusius klaidą, galbūt kažkieno suviliotus lengvesniu uždarbiu.

Kodėl žmogus, vos tik patekęs į teisėsaugos akiratį, priverstas jausti pažeminimą ir įtampą bei jaustis kaltas, to net neįrodžius? Dažniausiai taip ir atsitinka, kai įtarimai ar net nuomonė pateikiami kaip faktai. Teismai tada jau nusprendžia priešingai.

Negi daugiau nei dvidešimt metų nepriklausomybės ir demokratijos nespėjo išleisti iš valstybės suteiktas teises turinčių viršininkų krūtinių oro, kad būtų galima visus klausimus spręsti civilizuotai, su pagarba vienų kitiems?

Jo tikslas - vykdyti veiklą, duodančią naudos sau, visuomenei ir valstybei. O priežiūros ir teisėsaugos institucijų tikslas - kontroliuoti ir padėti išvengti klaidų ar paslydimų bei bausti tik piktybiškai nesilaikančius įstatymų.

Pirmiausia būtent kontroliuojančių institucijų atstovai patys turi laikytis įstatymų, ne tik naudotis jiems suteiktomis teisėmis, bet ir vykdyti pareigas, paisyti žmogiškų elgesio normų.