Įdomus signalas Lietuvos ūkiui iš Rygos. Andris Piebalgas, Latvijos prezidento Europos reikalų ir ekonomikos patarėjas pareiškė: „(Ūkio plėtros –RS) Koncepcija Latvijos, kaip tilto tarp Vakarų ir Rytų, neveikia ir jos reikia atsisakyti – bus kažkokia rinka ir tranzitas į Rytus, tačiau tai ne tai, kuo galėtume grįsti savo ūkį“. Ponas Piebalgas, kuris nėra koks nors eilinis kalbėtojas: jis dvi kadencijas buvo ES energetikos ir plėtros reikalų komisaras, todėl esu tikras, kad mąsto globalioje koordinačių sistemoje.
Čia reiktų šį bei tą detaliau paaiškinti. Tranzito tarp Rytų ir Vakarų koncepcija ketvirtį amžiaus buvo „vežanti“ kaimyninės šalies ekonomikos plėtros strategija. Latvijos transporto sektoriaus interesai buvo tai, į ką Ryga aptardama regioninio (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) bendradarbiavimo problemas, visąlaik buvo įsikibusi dantimis. Rygos, Ventspilio, Liepojos uostai su Talino ir Klaipėda konkuravo žiauriai, be jokių sentimentų ir nuolaidų. Kaimynų politikų dėmesys šiam sektoriui buvo visapusis ir siekė net iškreiptas beigi korumpuotas formas. Mažiausiai viena šios šalies partija (Ventspilio mero Aivaro Lembergo Žaliųjų ir valstiečių sąjunga) atstovauja šios šakos interesus. Nors oficialiai transportas ir tranzito paslaugos neviršija 15% bendrojo vidaus produkto (BVP), kai kurių ekspertų požiūriu, transportas sudaro iki penktadalio Latvijos BVP.
Todėl galime sakyti, kad p. Piebalgo įžvalga tokiame kontekste prilygsta erezijai. Juo labiau laidotuvių maršai Latvijos ir kitų šalių transporto ir tranzito paslaugų sektoriui, valstybinių geležinkelių kompanijų gerovei buvo grojami nesuskaičiuojamą gausybę kartų. Trijų šalių uostai, aptarnaujantys krovinius, kurių didelė dalis keliauja iš ir į Eurazijos ekonominės sąjungos šalis (EAES - Rusiją, Baltarusiją ir Kazachstaną) nors šiemet ir nerodo augimo, bet laikosi pakankamai stabiliai, nepaisant liūdnų EAES šalių ir Ukrainos ūkio rodiklių (žinoma, kalbu dar tik apie I š. m. ketvirtį).
Tačiau galbūt atėjo laikas aptarti problemą plačiau: anot p. Piebalgo, ar transporto, tranzito paslaugų sektorius turės sąlygų veikti taip, kad ant jo kupros galėtume vežti visą Lietuvos ekonomiką? Neabejoju, kad transporto verslo atstovai kone visi kaip vienas sakys – taip. Ir nereikia čia nieko vartyti.
Panagrinėkime ar tiesiog paminėkime tas prielaidas, kurios mūsų verslui leistų tikėtis veikti ramiai, užtikrintai turint perspektyvą užsikalti milijonus. Arba neleistų. Rusijos ūkis smunka. Tačiau didžiausia jo bėda yra ta, kad jis pats yra neprognozuojamas, ir žaidimo taisyklės (susijusios su Maskvos protekcionistiniais savųjų gamintojų paramos žaidimais) yra neprognozuojamos. Maža to, jau dešimtmetį Rusija tranzitinius krovinių iš Baltijos šalių uostų srautus politiniais sumetimais siekia iškelti į Leningrado srityje plečiamus Primorsko bei Ust-Lugos uostus. Dar daugiau – Baltarusijos atstovai pripažįsta patiriantys spaudimą perkelti srautus iš Lietuvos bei Latvijos į Šiaurę, kad daugiau darbo turėtų rusų dokininkai.
Šioms politinėms pastangoms nėra jokių būdų pasipriešinti. Viena vertus, veikia ne su paslaugų kokybe, konkurencine aplinka, veiklos skaidrumu bei efektyvumu susiję argumentai (jeigu kas norėtų vežti krovinius vis dar per Klaipėdą), o politiniais nurodymais. Nesvarbu kaina, paslaugos kokybė, krantinės tvirtumas. Nužudyti Baltijos šalių uostus – ne kartą deklaruotas strateginis Rusijos tikslas, pirmą kartą ištransliuotas Sergejaus Ivanovo – prezidento Vladimiro Putino administracijos vadovo lūpomis.
Būtų noro ką nors pakeisti: susitarti su rusais, juos įsileisti prie Klaipėdos uosto krantinių, įsipareigojus nukreipti dalį krovinių į Kaliningrado uostą (taip jau buvo mėginta padaryti) – manyčiau, beprasmiška, nes susitarimo procesas būtų ilgas, nuobodus, vaikštant susilenkus prieš kiekvieną Kremliaus pyptelėjimą. Ir be jokių garantijų, kad kur nors ir kam nors Kremliuje nesusisuks galva, neužeis noras dar paremti saviškius verslininkus, ir visa koncepcija grius kaip kortų namelis.
Taigi atėjo metas antrai šio teksto erezijai: Jeigu krovinių srautų požiūriu išsivysto juodžiausias scenarijus, kas tada? Bankrutuoja uosto krovos kompanijos, geležinkeliai, tūkstančiai žmonių atleidžiama iš darbo, ir t. t. Verta laukti tokios pabaigos, ar apsimoka pamažu šį bei tą keisti jau dabar? Tačiau ar verta į uostą toliau numatytais tempais investuoti?
Prilipinkime dar vieną argumentą. Nors oficialios statistikos dar nėra, bankų analitikai sako, kad pirmąjį š. m. Lietuvos BVP buvo švelniai tariant šiaip sau. Gal ne į minusą, bet kažkur aplink. Skaičiuojama 35-37% eksporto Rytų kryptimi kritimas. O verslininkai nelabai tiki p. Putinu, kurs teigia, kad nieko ypatingo daryti nereikia, es poros metų ūkis pats susitvarkys savaime.
Tik mūsų ūkio ministras Evaldas Gustas kalba panašiai: kritimas stabilizuosis ir, suprask, viskas bus gerai. Bent jau pusėtinai. Žinoma, p. Gustas, šią savaitę priminęs mums visiems, kad jis toks yra – ne p. Piebalgas. Bet gal tada jam iš tikrųjų reiktų užsidaryti, niekur nesirodyti, kol jis nenubraižys „Excel“ programa grįstos „PowerPoint“ pateikties (prezentacijos), kurioje parodys, iš ko mes visi gyvensime po dešimties metų. Kada ES paramos pinigų bus ženkliai mažiau, Rytų rinkos galbūt bus uždaros, o rusiškų krovinių Klaipėdos uostui teks ne su žiburiu, o žvake ieškoti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą