Žinomi šalies ekonomistai šią savaitę socialiniuose tinkluose pateiks “labiausią” (spėju – akivaizdžiausią simbolį, kuris, jų nuomone, atskleidžia Lietuvos dabarties esmę) infografiką. Jei neklystu, grandinė prasidėjo, kažkam įkėlus iliustraciją apie tai, kad lietuviai yra didžiausi ir sunkiai pagal alkoholio suvartojimą vienam žmogui pavejami girtuokliai. Po kelių dienų antrasis, įkeltas “Swedbank” ekonomisto Nerijaus Mačiulio, rodė, kad ES lietuviai mokytojai uždirba mažiausiai. Pono Mačiulio versija – metinis Lietuvos mokytojų atlyginimas siekia nepilnus 7 tūkst. Eur ir mažiausiai tūkstančiu ir trimis šimtais eurų atsilieka nuo Rumunijos rodiklio.
Jungtinės Karalystės Bato universiteto dėstytojas Ainius Lašas ta proga pridūrė, kad mūsų pradedantieji mokslininkai, gyvenantys Lietuvoje uždirba dar kukliau – maždaug 5068 Eur metinės algos (į neigiamą pusę čia mus lenkia Bulgarija), nors kiekvienas save gerbiantis politikas net pakeltas iš giliausio sapno pakartotų, kad švietimas beigi aukštasis mokslas yra šalies raidos prioritetas.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius Romas Lazutka stojo į eilę pateikdamas turto pajamų, vidutiniškai gaunamo kiekvieno Lietuvos gyventojo, grafiką. Lietuva, p. Lazutkos požiūriu, šiuo aspektu ES pirmauja. Šis rodiklis esą neparodo turtinės nelygybės, tačiau akivaizdu, kad jos mažiausiai apmokestintos.
Lietuvos banko valdybos nario Raimondo Kuodžio požiūriu, kuris savą liūdniausio Lietuvios esmę atspindinčio rodiklio esmę pateikė dar vėliau, visų kitų ligi tol pateiktų grafikų problemą paaiškina mažiausios ES ir ne tik bendrojo vidaus produkto dalies perskirstymas per nacionalinį biudžetą. „Lietuvos valdžia vaidina, kad adekvačiai finansuoja tam tikrus sektorius. Todėl, pavyzdžiui, kone pusę sveikatos apsaugos sistemos sudaro „vokeliai“. Tai nei skaidru, nei socialiai teisinga, nes „vokeliai“ yra gana skausmingi pensininkams ir neturtingiems žmonėms“, – tokį mažo biudžeto pasekmių pavyzdį R. Kuodis anksčiau yra pateikęs portalui DELFI.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas kalė kitu kampu: Lietuvoje turime tik vieną milijardierių, tuo pat metu Švedija – net 23.
Ekonomistė Kaetana Leontjeva-Numavičienė ketvirtadienį pasidalino dar viena įžvalga, kurios esmė – didžiausias įmokas Sodrai mokantys Lietuvos piliečiai yra labiausiai nuskriaudžiami, nes palyginus valstybės jiems mokamas pensijas, jų nuostoliai yra didžiausi. Kitaip tariant – įmokos didžiulės, išmokos – kaip mūsų visų.
Jeigu šių žmonių pateikti simboliai turėtų atitikti esmę, kokią sumą gautume: statistinis lietuvis yra labiausiai tikėtinas alkoholikas, mokantis mažiausią algą mokytojams ir jauniesiems mokslininkams Europoje, turintis mažiausią tikimybę Europoje tapti milijardieriumi, mažiausią BVP dalį per biudžetą perskirstančios visuomenės narys. Tas, kuris gauna didesnes pajamas, valstybinės socialinio draudimo sistemos labiausiai skriaudžiamas.
Ar iš šių simbolių jau matome tam tikrus, visuomenę apibrėžiančius kontūrus? Juk dar galėtume pridėti, sąlyginai didelį policininkų skaičių 100 tūkst. gyventojų, savižudybių lyderystę, didesnį nei vidurkį, lyginant su ES, kalėjimuose bausmes atliekančių skaičių. Dar visa neseniai buvusį didžiausią lovų skaičių ligoninėse. Ko gero, didžiausią aukštųjų mokyklų koncentraciją. Vienu didžiausių greičiu pasižymintį internetą, ir t. t.
“Vaizdzialis”, sakyčiau, toksai subjektyvus. Net impresionistinis. Drįsčiau teigti, kad subjektyvi Lietuva, jos gerovė, blogybės subjektyviai gyvena kieviename iš mūsų. Tačiau tarp mūsų – visuomenės narių – nėra nei tarpląstelinės medžiagos, nei bendrų vardiklių. Dar atviriau – vienintelis veiksnys, kuris geba mus konsoliduoti taip, kad nuveiktume kažką viena ir ta pačia kryptimi, yra ponas Putinas. Jo retorikos, žvalginimas ginklais, karinės agresijos beveik kaimynystėje geba mus sutelkti, priversti dešimtis ar šimtus žmonių apsivilkti paramilitarinių organizacijų uniformas, eiti su ginklais savanoriauti ir didinti karines išlaidas, ekonomikai kosčiojant ir nerandant pagreičio.
Tai visai nieko. Randasi vilties, kad kartais mūsų egoizmas, neatsakingumas ir polinkis į korupciją gali bent trumpam atsitraukti ir mes gebame kažką nuveikti.
Bet, jeigu tik tokie kaip Putinas gali mus skatinti prasmingiems, bendriems darbams, kur atrasti daugiau tokių dirgiklių, kurie padėtų mums šiek tiek apsigydyti nuo alkoholizmo. Susitarti ir iškelti kilnų tikslą, kad Lietuvoje nuo šiol nė vienas kūdikis nepatirs pasikėsinimo tyčia jį nužudyti. Tam tikslui vienytumėmės, pradėtume domėtis, kaip ir kuo gyvena mūsų kaimynai... Kuo tai baigtųsi - norvegiško Barneverneto analogija ar dar kuo nors – nesvarbu. Svarbu, kad Lietuvos šulinys nebesiasocijuotų su patogiausia vieta žudyti vaikus, o sodybos gyvybe, kaip ir buvo anksčiau.
Ir pagaliau. Jeigu per ketvirtį amžiaus nebesugebame sudėtingesnių problemų kompleksiškai, gal jas galima pradėti spręsti fragmentiškai. Jeigu apie švietimą, kaip apie prioritetą kalba ne tik politikai, kurie nieko nedaro, ar galime susitarti dėl 0,5-1% pajamų mokesčio padidinimo visiems, kad mokytojų algos mūsų padoresnės, o mokyklos šiuolaikiškesnės?
Kažkaip jau tie “kompleksiniai” problemų sprendimo būdai, žliaugiantis įvairių “darbo grupių” prakaitas ima dvokti, todėl užkniso, o liūdnųjų Lietuvos grafikų rodikliai vis blogėja.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą