Skambinkite mums
Nuolatinis klausimas Kur panaudojami mokesčiai, kuriuos sumoka gyventojai už savo augintinius? To vis puola klausinėti miestelėnai, pasigesdami aikštelių savo šunims vedžioti, tvorų aplink tokias aikšteles ir t.t. Aną dieną tuo vėl susidomėjo ponia Vilė: "Gal būtų galima sužinoti, kurion pusėn nuėjo mano ir kitų gyvūnų mylėtojų sumokėti pinigėliai? Aptvertų aikštelių taip ir nematau. Gal liautis mokėjus? Betgi ne - kiekvieną mėnesį gaunu kvitus su grasinimais oi, kas bus, jei nesumokėsiu. Tad labai įdomu, kam panaudojami tie mokesčiai?"
Skilties tvarkytoja kreipėsi į Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėją Ireną Šakalienę, idant ši praskleistų surinktų lėšų panaudojimo paslapties šydą. Ji pirmiausia pažymėjo, kad miestelėnai nelaiko pilietine pareiga registruoti savo gyvūnų. "Jų įregistruota tėra labai nedidelė dalis. Tad surenkami mokesčiai nėra tokie dideli, kaip įsivaizduoja juos mokantieji. O surinktos lėšos panaudojamos augintiniams identifikuoti, dalis lėšų skiriama "Nuarui", yra nupirktos ir išdėstytos dėžės šunų ekskrementams. Artimiausiu laiku turėtų būti įrengta pora aikštelių šunims vedžioti pietinėje miesto dalyje", - lėšų panaudojimo kryptis įvardijo ponia Šakalienė. Kažin, ar jos atsakymas tinka tiems, kurie už savo šunelius sąžiningai moka, o sąlygos jiems vedžioti kaip ir anksčiau - po kaimynų langais...
Ir dar - laikraščio skaitytojo sentencija ta tema: "Šunys ir žmonės turi mokėti Lietuvai už laisvą gyvenimą. Ot."
Informuoti, o ne siuntinėti
Ponas Virgis labai pasipiktino, kai atėjęs į Senąją perkėlą plaukti keltu į Smiltynę buvo pasiųstas ne įprastinėmis trimis raidėmis, o į Šiaurinį Ragą, nuo kurio tą ir kitas dienas kursavo keltai. "Taip žmonių siuntinėti negalima. Juos apie pasikeitimus reikia informuoti. Juk ne akmens amžiuje gyvename", - rūstavo vyriškis.
Prašymas
Poniai Reginai, turinčiai judėjimo problemų, "Pienės" parduotuvė arčiausia, todėl ji čia ir eina apsipirkti. Tačiau paskutiniu metu į ją įeiti be praeivių pagalbos ji nebegalinti. Ponia sako žinanti, esą tai padaryti sudėtinga ir daugeliui kitų žmonių.
Dalykas tas, kad anksčiau į parduotuvę pakilti buvo galima įsikabinus į turėklus, o dabar jų nebėra. Pasak ponios Reginos, suinteresuotieji turėklais jau kelis kartus kreipėsi į parduotuvės administraciją, tačiau į pirkėjų pageidavimus kol kas nesureaguojama. Atėjo ruduo, netrukus ir žiema, kai judėjimo trikdžių kamuojamiems bus dar sudėtingiau. Ponia Regina visų parduotuvės neįgaliųjų klientų vardu prašo administracijos pasirūpinti turėklais.
"Stora karvė"
Ponią Aldoną labai įskaudino situacija mikroautobuse. Į jį įlipo gerokai pakaušęs pilietis su alaus buteliu ir, žinoma, aplaistė ją bei kitas keleives. Kai dėl to apsižodžiavo, nei vairuotojas, nei keleiviai nesikišo. Nutilo ir ponia Aldona. Tik išlipdama vairuotojui papriekaištavo, kad šis negerbiąs savo klientų. Į tai jis sureagavo trumpai: "Aš ne policininkas". Girtuoklėlis su alaus buteliu triumfuodamas pavymui palydėjo "storos karvės" "komplimentu". Vienintelis neabejingas šioje situacijoje buvęs berniukas, kuris stebėjo, kaip "dėdė" su buteliu valdė situaciją mikroautobuse... "Kai dėl nemalonių emocijų pasiguodžiau namiškiams, šie ramino, jog nuo to mano esmė nepasikeitė. O aš galvoju, kad kiekvienas bet kurioje situacijoje turi būti pasiryžęs savo garbę ir orumą apsiginti pats", - padarė išvadą ponia Aldona.
GRAŽINA
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą