Apgailėtina ir išsidraskiusi opozicija valdančiajai daugumai imituoja veikianti nebent įsijungus plenarinius posėdžius filmuojančioms televizijos kameroms. Opozicijos lyderiu paskelbtas bernužėlis viešai atsisako artimiausiu metu skelbti nepasitikėjimą ministrų kabinetui, nors turi ne kokias apgailėtinas dvi dešimtis balsų, o tiek, kad dar visai neseniai žadėjo perimti vykdomosios valdžios kontrolę. Nei idėjų, nei proceso. Visiškas fiasko.
Ir paradoksas: nepaisant stulbinamo A. Kubiliaus nepopuliarumo tarp piliečių, kurį liudija sociologinės apklausos, premjero svoris politikos koridoriuose yra didžiulis. Net gniuždantis. Kol ministras pirmininkas mėgaujasi savo politine sėkme nuo 2008-ųjų stabilizuojant valstybės finansų sistemą, nei opozicijoje, nei valdančiojoje daugumoje, nei jo paties vadovaujamoje partijoje neatsiranda žmonių, kurie galėtų su juo konkuruoti. Viešųjų ryšių politikos žaidimus žaidžianti Seimo pirmininkė Irena Degutienė (tiesą sakant, ji kaip politikė anksčiau vengusi populistinių pareiškimų buvo daug labiau simpatiška) beigi fundamentalistines XX amžiaus pradžios idėjas siūlantis Gintaras Songaila - gal ir yra šioks toks konkurencija kvepiantis galvos skausmas premjerui. Tačiau platesne prasme, žiūrint ne tik Tėvynės Sąjungos interesų kampu, - visiškai nepatrauklus.
Kažkada, būdamas gilioj politinėj opozicijoj, dabartinis premjeras populiaria ir daugeliui žmonių suprantama kalba yra parašęs tokį veikaliuką - "Ką daryčiau kitaip". Mano požiūriu, šiandieninės Lietuvos politikos problemos simbolis yra tas, kad niekas iš A. Kubiliui oponuojančių politikų nesugeba sukurpti bent jau panašios formos traktato.
Tatai, ko gero, liudija, kad aktyviosios politikos lauke (kuriame už politiko darbą yra mokami pinigai) nėra nei valios, nei intelekto potencialo, o greičiausiai ir noro. Paskutinę prielaidą leidžiu sau todėl, kad vos ne kasdien savo darbe sutinku fantastiškai išprususių žmonių, mokslininkų, verslininkų, turinčių galbūt siauresnio savo profesinės srities kampo idėjų. Tačiau jie visi veik vienu balsu sako, kad šiandieninėje Lietuvos politikoje toms idėjoms nėra poreikio. Politikams joms neįdomios, nes joms įgyvendinti reikia bent šiokių tokių pastangų. B kategorijos valdžiai jos nereikalingos dėl to, kad jų neįmanoma paversti medžiagine nauda (valdininkų akys paprastai sužiba tik tada, jei kuri nors idėja "apiforminama" taip, kad tiktų panaudoti lėšas iš kokios nors Europos Sąjungos struktūrinių fondų programos...).
Trūkstant pranašų Marijos žemėje, klausimą "Ką daryti kitaip?" prieš porą savaičių atradau Rytų ir Vidurio Europos temomis rašančio "The Economist" žurnalisto Edwardo Lucaso tekste "Žemo darbo užmokesčio Centrinėje Europoje palikimo pabaiga" (angl. Getting Past Central Europe's Low-Wage Legacy). Idėjų trūkstantiems A. Kubiliaus oponentams jis galėtų tapti ateities programos šablonu. E. Lucasas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu turint galvoje Portugalijos, Ispanijos, Airijos viešųjų finansų problemas, Rytų ir Vidurio Europos šalys (net Vengrija) atrodo it lankstumo etalonas ir ramybės oazė. Tačiau, autoriaus nuomone, tai tik pirmo žvilgsnio įspūdis.
"Aukščiausi regiono ekonomikos pareigūnai išmano apie išsilaisvinimą (iš komandinės ekonomikos - R. S.), privatizavimą ir ūkinės sistemos stabilizavimą. Jie prastūmė reformas, kurių reikėjo prisijungiant prie Europos Sąjungos. Jie sugeba sumažinti mokesčius (kada tai įmanoma) ir apkarpyti išlaidas (kada tai būtina). Jiems patinka dideli infrastruktūros projektai, ypač jeigu jie finansuojami iš ES lėšų, o projektus įgyvendinantys artimi draugai iš to gauna naudos."
Dabar Vidurio ir Rytų Europos šalys jaučiasi lanksčios ir konkurencingos. Tačiau ar jų konkurencingumas išliks, kada Vakarų Europa išsilaižys savo žaizdas ir sumažins savo viešųjų finansų skyles. E. Lucaso požiūriu, tų visuomenių, kurios, kaip buvo įprasta per du paskutinius dešimtmečius, matuos savo konkurencingumą darbo jėgos pigumo rodikliu, o ne jos protu, laukia liūdna ateitis.
"Planuoti savo vystymosi tikslus matuojant vien BVP augimo ir užsienio investicijų rodiklius - pernelyg primityvūs", - rašo E. Lucasas. Tai įrodė milijonai žmonių, kurie iš daugelio regiono šalių "balsavo kojomis" tik tam, kad dirbtų geriau apmokamus, tačiau jų kvalifikacijos dažnai neatitinkančius darbus: "Tik tada, kada srautas pajudės priešinga kryptimi, rasis ženklas, kad reikalai gerėja."
Tie politikai ir tos partijos, kurios per pusantrų metų sugebės piliečiams suprantama kalba suformuluoti programą, kaip paversti šalį ne pigios darbo jėgos, o protingų žmonių valstybe - turės dideles galimybes laimėti rinkimus. Jeigu niekas nesugebės - politikoje lauks toks pat šlykštus užkulisinis tampymasis kaip dabar, po savivaldos rinkimų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą