"Teatras gali būt visoks, tik jokiu būdu nenuobodus" (Vladas Bagdonas)
Pradėsiu šį teatrinį pamfletą taktiškai ir su diplomatine elegancija: Gyčio Padegimo trysšimtaikažkelintas opusas "Karalienė Luizė" yra nykiausia ir nuobodžiausia ką teko matyt Lietuvos teatro scenose per pastarąjį dešimtmetį. Palyginimui: net Večerskio balaganai LNDT rodosi padoriau šalia šito nebylių istorinių iškamšų parado. Padoriau, nes bent jau nestokojo gyvybės užuomazgų- kad ir kokios jos lėkštos ar vulgarios bebuvo.
Tiesa, "Karalienėje Luizėje" buvo ir gražių momentų. Pvz.,kai į sceną išstūmė raudoną sofą ir šalia jos koketiškai pradėjo slankiot E. Jackaitė. Pamaniau, jog pagaliau prasidės šioks toks GYVAS(!) veiksmas. Deja, nieko neįvyko. Mano, kaip žiūrovo, teatrinis libido ir čia liko nuviltas..
(Pa)degimas neįmanomas be degtukų.
Kaip žinome, režisierius yra tas, kuris uždega kūrybinę ugnį aktoriuose, sukuria įtaigią sceninę atmosferą ir intriguojančiai, remdamasis turimais režisūriniais instrumentais, papasakoja mums-žiūrovams jaudinančią istoriją.
Deja, spektaklyje "Karalienė Luizė" viso to nebuvo. Daugiau nei tris valandas scenoje matėme tik vienas į kitą įnirtingai besitrinančias scenines grindis, turėjusias reikšti kažkokias tik Padegimui žinomas erotines prasmes ar metaforas. Lyg tuose Nacionalinės geografijos dokumentiniuose filmuose, kur aborigenai pagaliukais bando įžiebti ugnį. Tik jiems tai, kitaip nei Padegimui, pavyksta. O va Padegimui- niekaip. Gal degtukai per šlapi? O gal jau siera išdūlėjusi? O gal tiesiog seni režisūriniai instinktai nuslopo?
Belaukiant režisūrinio Godo
Žinote, kaip prastą spektaklį paversti geru? O gi reikia tiesiog jį paversti tokiu neįmanomai blogu, kad pasiekęs savo dugną jis imtų atrodyti kaip tobulas avangardas.
Deja, "Karalienės Luizės" režisierius ir to neišdrįstų. Tad turim ką turim: visiškai amorfiškai savieigai paliktus aktorius, aritmiškai klaidžiojančius iš vienos negrabios mizanscenos į kitą- dar negrabesnę, ir nebent kalėdinėms Akropolio vitrinoms dekoruoti tinkamą eklektiškai beskonę Ukrinaitės scenografiją, kurios giliaprasmiam labirinte Ariadnė seniai knarkia, o minotauras priduotas į mėsos kombinatą.
Slogus įspūdis kužda, jog su aktoriais dirbta taip pat nebuvo. Tad personažų priešistorės,psichologiškai pagrįsti charakteriai, uždaviniai ir motyvacija beliko aktoriams kaip savarankiški namų darbai. Kurių, kaip žinom, dažnai sau nereiklūs scenos narcizai, neturintys prievaizdo "a la vaitkus", dažnai ir neatlieka.
Tiesa, spektaklį drąsiai galėtų remti mūsų alkoholio magnatai arba Putinas. Nes vieninteliai bent šiek tiek įdomūs personažai- girti it pėdai rusai: Aleksandro I brolis bei liaudiškai gyvas, bravūrišką improvizaciją sušokęs kazokas Liudas Vyšniauskas. O tai jau ne tiek ir mažai šiame sustingusių manekenų parade, beviltiškai laukiančiame režisieriaus.
Traktato verta I. Jankauskaitės vaidyba. Tad ši pamfleto pastraipa bus ilgiausia. Pasiruoškit.
Ingos Jankauskaitės vaidyba- su 9 klasės teatro būrelio primadonos intonacijom ir pagal visus melodramos kanonus grąžomom rankom. Čia toks konceptualus sprendimas? Abejoju. Giliai abejoju.
Misija: užmušti žiūrovą kuo storesniu istorijos vadovėliu
Sklando gandai, kad istorikams šis spektaklis patiko, nes, anot jų, jame istorija neiškraipyta, viskas teisinga, viskas taip ir buvo. Oho! Nuo kada egzistuoja teisinga ir vienintelė istorinė versija? Argi istorija- ne interpretacij(ų)os reikalas? Ir, beje, kuo čia dėtas teatras? Juk istorinis vadovėlis dar ne spektaklis, o istorinių faktų prikimšti tekstai- dar ne veiksmingas draminis dialogas. Pons Juozaiti, istorinis referatas, imituojant sausus veikėjų dialogus, yra labai labai ir dar kartą labai nepaveikus teatro scenoje. Kada jūs tą suprasit...?
Ir, galop, kodėl teatro atidarymas būtinai turi vykti su pompa, su pretenzija į didingą, istorinę, reprezentatyvią epopėją? Negi negalima paprasčiau, bet gyviau ir esmingiau? Atsakysiu pats. Ne, negalima, nes reikia gi parodyti Padegimui kaip jis labai stengėsi: kiek dešimčių tomų istorijos perskaitė, kiek asmeninėse archeologijos ekspedicijose kokių kaulų, sagių ar batelių su pėdkelnėm iškasė, kaip išdidžiai nutrynė savo švarko alkūnes, rinkdamas metų metais bibliotekų rūsiuose SENSACINGUS istorinius faktus.
Tačiau, jei intelektualinė ir istorinė erudicija garantuotų meninę kokybę, tai jau seniai eitume į Donskio spektaklius ir žiūrėtume Bumblausko istorinio kino blockbuster'ius.
(Ne)viltingas P.S.
Spektaklį reiktų pervadinti į "Karalienę Kruizę". Karalienė Kruizė- lyg tas milžiniškas kruizinis laivas, prisišvartuojantis per didžiąsias šventes. Įspūdžių ištroškę klaipėdiečiai atbėga pasižiūrėt šio stebuklo. Bet išvysta tik milžinišką plieninį plūduriuojantį bliūdą, su funkcijos neatliekančiom šviesų girliandom. Iš jo pasipila abuojūs vieno veido aktoriai. Anikės aikštėj pasidaro privalomas nuotraukas.Su plačiom, bet prūsiškai sustingusiom mizanscenų šypsenom.Ir mauna atgal į savo ankštą kajutę. Gerti alaus.
Dar vienas paukščiukas turistiniam-pseudomeniniam dienorašty padėtas.
Sieloj ramu.
Nes nieko ir neįvyko.
Na, bet kokiu atveju, džiugu bent jau tai, kad Klaipėdos dramos teatro scenos grindų technikos galimybės- enciklopediškai išsamiai pademonstruotos, o parolimpinio teatrinio parkūro sezonas- atidarytas.
teatro kritikas Jolkis Palkis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą