Žiūrint per Lietuvos televiziją į prezidento rinkimų kampaniją ir norinčių būti prezidentais kalbas bei elgesį, kyla klausimas: ar tik kai kurie jų nesusipyko su protu, ar tikrai sveiki? Taip ir norisi paklausti, kas juos verčia taip veržtis tarnauti žmonėms ir būti tokius įsitikinusius, kad yra tinkami vadovauti šaliai. Tačiau, prisiminus kai kuriuos istorinius faktus, jų elgesys labai nestebina. 1972 metais amerikietis senatorius Tomas Igletonas (Thomas Eagleton) taip pat panoro būti demokratų kandidatu į viceprezidentus. Greitai paaiškėjo, kad rimtai sutrikusi jo psichika, ir jis turėjo pasitraukti.
Tačiau psichiatras Nasiras Gaemis (Nassir Ghaemi) knygoje „A First-Rate Madness“ („Aukščiausio laipsnio pamišimas“, 2011) rašo, kad galbūt žmonės klysta, norėdami, kad jų lyderiai būtų psichiškai sveiki. Jis mano, kad T.Igletonas būtent dėl psichikos sutrikimų gal būtų buvęs geriausias kandidatas išvesti šalį iš prezidento Ričardo Niksono (Richard Nixon) sukeltos krizės. Argumentų esmė tokia, kad depresuotiems žmonėms būdinga tai, ką psichologai vadina „slegiančiu (depresiniu) realizmu“ - „užaštrintu“ požiūriu į pasaulį. Nuo to laiko, kai pasirodė slegiančio realizmo koncepcija, paaiškėjo, kad protiškai sveiki žmonės pervertina optimistinį požiūrį į pasaulį.
Kita vertus, būdami prislėgti, jie įgyja aštresnę suvokimo galią ir didesnes galimybes įvertinti sudėtingas arba audringas situacijas. Psichiškai nestabilūs žmonės yra kūrybiškesni, lankstesni ir labiau sutariantys su aplinka. Būtent tokie žmonės padarė didžiausius mokslo atradimus, bet ir sukėlė karus.
N.Gaemis tyrė tokias įžymias politines figūras kaip Abrahamas Linkolnas (Lincoln), Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill), Džonas Kenedis (John Kennedy), Vladimiras Leninas, Adolfas Hitleris ir Josifas Stalinas, kentėjusias nuo depresijos ar manijos arba abiejų. Jis tvirtina, kad šios ligos padidino jų vadovavimo gebėjimus sudėtingose situacijose. Ir atvirkščiai - kad protiškai sveiki lyderiai gerai vadovauja taikos ir klestėjimo metu, bet sutrinka sunkiose situacijose, nes jiems trūksta praktiškumo arba kūrybinio mąstymo gebėjimų, kuriuos turi lyderiai, turintys psichinių sutrikimų. N.Gaemis rašo, kad Britanijos premjeras Nevilis Čemberlenas (Neville Chamberlain) manė, jog A.Hitlerį galima paveikti įtikinėjimu, bet V.Čerčiliui atrodė kitaip. Dabar panašiai - įtikinėjimu - paveikti Vladimirą Putiną bando Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Bet istorija parodė, kad žmonių, turinčių psichinių ar moralinių poslinkių, įtikinėjimai neveikia. A.Hitleris okupavo Sudetus ir Klaipėdą, „gindamas“ vokiškai kalbančiuosius, V.Putinas lygiai taip pat „gina“ Ukrainos rusakalbius. Naudojami tie patys fašizmo metodai. Martinas Liuteris (Martin Luther) Kingas rašė: „Žmonijos likimas yra turinčių psichinių problemų žmonių rankose“.
Dėstydamas psichikos sutrikimų kursą Tufto universitete (šalia Bostono, JAV), N.Gaemis, tirdamas minėtų ir daug kitų dviejų pastarųjų amžių pasaulio lyderių elgesį, nustatė: svarbiausios savybės, susijusios su psichikos sutrikimais, yra realizmas, įsijautimas, gebėjimas greitai atgauti fizines ir dvasines jėgas, kūrybingumas. Jos daro žmones geriausiais lyderiais per krizes. Taikydamas istorinių faktų analizę su naujausiais psichiatrų tyrimais, N.Gaemis parodo, kaip šios savybės sukūrė puikius lyderius sunkiais istoriniais momentais.
Tie, kurie kentė nuo depresijos, yra geresni už „normalius“ žmones, kai reikia įvertinti grėsmes ir numatyti padarinius. A.Linkolnui ir V.Čerčiliui depresinis realizmas padėjo ryžtingai išspręsti asmeninius ir savo šalių iššūkius. Knyga „Aukščiausio laipsnio pamišimas“ rodo, kaip manija įkvėpė JAV pilietinio karo generolą Viljamą Šermaną (William Sherman) ir žiniasklaidos magnatą Tedą Ternerį (Turner) sukurti bei realizuoti kūrybiškiausias savo strategijas.
N.Gaemis paaiškina, kodėl tokie garsūs, bet blaiviai mąstantys vyrai kaip Nevilis Čemberlenas ir Džordžas Bušas (George Bush), buvo tokie prasti lyderiai karo metu. Blaivus mąstymas yra geresnis būdas gerais laikais, bet gali būti rimta kliūtis sunkiu metu. Nuotaikos sutrikimai gali padėti ištverti sunkią padėtį. Antra vertus, tokios psichinės ligos kaip psichozė, veda į despotizmą ir kvailumą. N.Gaemio analizė verčia rimtai pagalvoti, kas mums, Lietuvoje, turi vadovauti. Nereikia į žmonių psichikos sutrikimus žiūrėti tik kaip į grynai neigiamą reiškinį. Būdingiausios psichinės ligos gali duoti gyvybinės naudos visuomenei didelės kainos sąskaita patiems lyderiams.
V.Čerčilis buvo puikus oratorius, liepsningas lyderis, žmogus, kuris atsisakė paklusti tironijai, dėl kurio užsispyrimo Didžioji Britanija ir visas pasaulis rado jėgų priešintis fašizmui ir nugalėti. Kitam iškiliam britų lyderiui nepasisekė padaryti to, kas V.Čerčiliui atnešė šlovę. Kilnus konservatorius Nevilis Čemberlenas turėjo pasitraukti po bandymo nuraminti A.Hitlerį - tai tik paskatino diktatorių griebtis dar didesnės agresijos. V.Čerčilis įspėjo apie nacizmo pavojų dar 1930 metais, o N.Čemberlenas nekreipė dėmesio į nacizmą iki 1938 metų. Kodėl pirmasis matė tiesą, o antrasis - iliuziją? Matyt, rimti pasikartojantys V.Čerčilio depresijos priepuoliai paaštrino jo gebėjimą realiau matyti Vokietijos keliamą grėsmę. Pats jis savo depresijos priepuolius vadino juoduoju šunimi („Black Dog“).
Skeptikai galėtų ginčytis, esą V.Čerčilis buvo pesimistas ir viską vaizdavosi blogiau, negu yra, o psichikos sutrikimas tik kenkiantis lyderystei. Tačiau iš tikrųjų depresija nuo jos kenčiančius gali padaryti didesniais realistais už „normalius“ žmones. Toks ir buvo V.Čerčilis daugelyje situacijų. Kaip tik jis ir A.Linkolnas (kuris taip pat kentė dėl depresijos) suprato, kad Antrasis pasaulinis karas yra neišvengiamas. Mahatma Gandis ir M.L.Kingas suprato būtinumą atmesti prievartą. Didžiausi taikos šalininkai taip pat buvo depresijos paveikti realistai. Bet taika dažniausiai jiems būdavo ant liežuvio galo, o ne širdyje.
Vadovaudamiesi jausmais, žmonės siekia materialinių gėrybių ir valdžios. Jutimų pasaulis vienija mus su gyvūnais. Jie taip pat viso to nori. Bet mūsų protas, mūsų sąmonė išskiria mus iš gyvūnų. Mūsų kandidatai į prezidentus labai nori tarnauti žmonėms. Gal net panašiai kaip Viktoras Janukovyčius. Nesivadovaukime jausmais, rinkdami naują prezidentą, jei nenorime, kad jis mums vadovautų kaip gyvūnams. Sąmonė yra paslaptingas žvėris. Ji yra daugiau nei vien supratimas - ji yra tai, kaip mes patiriame pasaulį, kaip subjektyvi mūsų patirtis susieja objektyvią visatą aplink mus. Šie klausimai amžiais buvo filosofijos, religijos ir fantazijos sritis. Mokslas išsiaiškino, kaip nervų ir chemikalų darbas mūsų smegenyse sukuria protą, logiką, pasaulio pažinimą, mintis, jausmus ir asmenybės supratimą, kurie skiria mus nuo gyvūnų. Sprendimus priimti reikia protu ir logika. O daugeliui kandidatų į prezidentus akivaizdžiai jų trūksta. Visi norintys būti prezidentais yra gražūs, bet kai kurie turi psichinį, moralinį ar kitokį poslinkį. Todėl vertinkime, elkimės ir rinkime savo šalies vadovą kaip žmonės, ne pagal pažadus. Ne lytis, amžius, grožis, turtai, padėtis ar užimamos pareigos, o tik padaryti visuomenei naudingi darbai nusako žmogaus vertę.
Iš visko, ką žmonija sukūrusi, svarbiausia yra mokslas. Jis ištraukė mus iš primityvaus gyvenimo gelmių, neatpažįstamai pakeitė gyvenimą ir atvedė prie kosminių kelionių slenksčio. Tačiau mokslas yra dviašmenis kalavijas, kurio viena pusė gali būti nukreipta prieš skurdą ir žmonių tamsumą, o kita - prieš pačius žmones. Kaip naudojamas tas kalavijas, priklauso nuo žmonių išminties. O mūsų visuomenėje rasti išminties sunku, nes mokslas naujų žinių įgyja greičiau, nei visuomenė įgyja išminties. Bernardas Šo (Shaw) teigė, kad „demokratija yra priemonė užtikrinti, kad būsime valdomi ne geriau, negu nusipelnėme“. Demokratijai yra svarbiausia turėti išsilavinusį, gerai informuotą elektoratą, gebantį išmintingai priimti teisingus sprendimus, vertinti šalies problemas ir kandidatus į prezidento postą. O mūsų nuolat reformuojama švietimo sistema tokio elektorato dar nesuformavo. Todėl jis gali išrinkti prezidentą, kuris žmonėms gali atsukti kitą kalavijo pusę, kaip atsuko demokratiniu būdu atėję į valdžią A.Hitleris, V.Janukovyčius, V.Putinas ir daugelis kitų pasaulio lyderių.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą