Suprask - dar netrinktelime į institucijų sienas. Kažkaip pralendame pro duris. Bet tik tuo atveju, jei jos neužbarikaduotos ir budriai nesaugomos viešųjų ryšių „mopsų".
Palyginus su Iranu, esame laisvesni. Tačiau laisvė, kaip ir kitos širdžiai mielos abstrakcijos, gali būti ir iškreipta. O tada fantazijos nupaišytas laisvės veidukas trinkteli iš aukštumų į asfaltą.
Kas yra sisteminės žiniasklaidos laisvė? Bijoti komentarų. Visai jų neskelbti. Užsibarikaduoti nuo žmonių balso. Tai pirmas baubas, kurio „laisva" žiniasklaida bijo. Tokia, atsiprašant, laisva, kad net užsibarikadavusi.
Antrasis sisteminės žiniasklaidos baubas - valdžia. Rajoninė, parapijos ar respublikinė. Nes jei papiktinsi, pinigų iš biudžeto, iš fondų neduos.
Dar įbaugins verslą, kad neduotų įžūliesiems reklamos. Dar ir kremlinais apskelbs. Tad vietoje funkcijos informuoti, lieka funkcija - drebėti ir pataikauti. Lieka išsigandusi perekšlė. Kudakuojanti taip, kaip pageidauja valdžia, o visuomenės balsą užtūpusi. Tokios perekšlės išperi tik traumuotus viščiukus.
Kokia, atsiprašant, spaudos laisvė, jei prekybininkai bijo pardavinėti „Vakaro žinias", nors jos nėra pripažintos neetiškomis ar įstatymus pažeidinėjusios. O kodėl bijo pardavinėti? Nes bijo valdžios ir jos pridurkų reakcijos.
Žiniasklaida yra sarginis šuo. Tačiau kai valdžia sargiui atkiša ėdalo, šuo susipranta, kas jo šeimininkas.
Verslas taipogi uodegą vizgina. Kad ant jo neužsiundytų hyperaktyvių pridurkų ir duotų užsakymų.
Kultūra - kad gautų finansavimą, premijų.
Tad tokiame fone kalbėti apie kažkokį spaudos laisvės indeksą yra tiesiog nepadoru.
Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už nuomone atsako autorius
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą