Antradienį, vėlyvą popietę išskrisdami iš Niujorko Johno F. Kennedy oro uosto, šiek tiek nerimavome, ar po teroro aktų Briuselyje JAV nebus sustiprintos saugumo priemonės. Todėl registruotis skrydžiui atvykome kiek anksčiau. Kaip pasirodė – be reikalo: nors visa Europa kunkuliavo dėl išpuolių Belgijoje, kur vienu teroristų taikinių tapo Briuselio Zaventem oro uostas, kontrolė niekuo nepriminė Europos aktualijų. Viskas kaip įprasta, niekas net nepareikalavo nusiimti avalynės, o kur buvo tikrinami mūsų – išvykstančių užsieniečių – pasai, išvis nesupratome. Nes nei kas nurodė patikrinti pirštų nuotraukas, nei lygino biometrinių pasų duomenyse užfiksuotus atvaizdus su originalais. Mūsų asmens dokumentus tarsi patikrino šalia bagažo kontrolės juostų ant kėdutės sėdėjusi pareigūnė. Tačiau tik spėju, nes ant jos uniformos buvusių emblemų spėjau perskaityti, kad ji – iš Departament of Homeland Security (DHS - krašto saugumo departamento).
Migracijos kontrolė oro uostuose, reikia suprasti, JAV taip pat perduota šiam instituciniam monstrui, kuris buvo įkurtas praėjus vieneriams metams po 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuolių ( 2002 m. lapkritį), keletą metų po įkūrimo buvo kritikuojamas visų save gerbiančių JAV liberalų. Duoklę šiai kritikos bangai atidavė net liberalų irštva – Holivudas, kur buvo susukta mažiausiai keliolika filmų apie grobuotis federalus, kurie nieko neveikia, o už mokesčių mokėtojų pinigus užsiima neteisėta veikla prieš amerikiečius.
Vėliau dar buvo Džulianas Asandžas su savo projektu Wikileaks, papylęs į viešumą, kad ir senų, tačiau vis dar neišslaptintų dokumentų. Po to – Nacionalinio saugumo agentūroje (nepainioti su DHS, nes agentūra atsako už nacionalinį saugumą, o DHS – už vidaus saugumą JAV) ir Centrinėje žvalgybos valdyboje dirbęs Edwardas Josephas Snowdenas, dabar besislapstantis Rusijoje, kuris vardan “amerikiečių asmens laisvės reikalo” viešai atskleidė šimtus, o gal tūkstančius dokumentų, rodančių, kaip tokios struktūros seka, kontroliuoja privatų ne tik amerikiečių gyvenimą, bet ir užsieniečių, taip pat ir užsienio šalių politikų komunikaciją. Nors Snowdeną JAV toli gražu ne diduma piliečių laiko didvyriu, dar praėjusiais metais tik 30% amerikiečių (Gallup organizacijos duomenys) rėmė bet kokius Vyriausybės žingsnius, nukreiptus prieš terorizmą, o 65% - tik tokius, kurie nevaržo asmens laisvių.
JAV slaptųjų tarnybų atstovai ir šiandien bylinėjasi teismuose dėl savo teisės kontroliuoti privačią amerikiečių komunikaciją. Pavyzdžiui su bendrove “Apple”. Ir šiaip nėra labai mėgiamos beigi gerbiamos.
Tačiau diduma amerikiečių pakankamai teigiamai vertina DHS veiklą. “Gallup” duomenimis, 2014 m. pabaigoje (naujesnių duomenų, deja, neradau) 48% šalies gyventojų departamento veiklą vertino tiegiamai, 32% vidutiniškai ir tik 16% neigiamai. Šie rezultatai – jau po visų Assange'o ir Snowdeno demaskavimų.
Kadangi nesu didelis kovos su ekstremizmu ir terorizmu specialistas, nenorėčiau aiškinti to, ko nežinau. Visų pirma amerikiečių slaptųjų tarnybų veiklos subtilybių. Tačiau kai kurios matomos plika akimi – pavyzdžiui, vos į kokią didesnę patalpą užėjus žmogui, nešinam sportinio krepšio dydžio manta, tuojau, tarsi iš po žemių randasi keletas žavių Labradoro retriverių su palydovais, kurie aplink tą pilietį ima sukiotis, uostinėti ir, jeigu niekas nekelia abejonių, pasišalina taip pat staiga, tarsiai skradžiai žemėn.
Arba įprastai, užeinant, tarkime, į Brodvėjaus teatrą, iš teatro personalo neišsiskiriantis žmogus, ryšintis varlytę, paprašo atverti kiekvieną kuprinę, rankinę, klausdamas - “kaip jums sekasi?” - ir dėkodamas už supratimą.
Kitaip tariant, pliku žvilgsniu žiūrint, toji sistema JAV veikia gana efektyviai, ir, kaip rodo sociologinės apklausos, ja amerikiečiai pasitiki, nepaisant pamatinės nemeilės bandymams apriboti jų asmeninį privatumą.
Toji sistema gal nėra tobula, tačiau, manding, daug efektyvesnė prieš teroristus, nei milijoninės europiečių demonstracijos teroro aukų atminimą pagerbiant. Solidarumas su teroro aukomis yra teigiamas dalykas, moralės požiūriu. Tačiau jeigu tai vienintelis atsakas piktadariams, kurių tikslas – patekti arčiau savo dievo pražudant kuo daugiau normalių žmonių – tai tiems piktadariant ant jo, atsiprašant, nusičiurkšt.
Neturiu nuomonės, ar šiuolaikinė Europa jau susidūrė akistatoje su dilema - “arba ji bus atvira, arba saugi”, kaip rašo “Delfi” apžvalgininkas Vytautas Sinica. Arba poreikiu elgtis kaip kare – tai sako prezidentė Dalia Grybauskaitė. Tačiau, jeigu saugumo problema (turint galvoje ir teroro atakas, ir migrantų srautus) šiandien yra pirmenybinė problema, galbūt atkreipti dėmesį į amerikiečių patirtį vis dėlto vertėtų.
Ta prasme, kuriant viršnacionalinę Europos instituciją, kuri, nepaisant sienų, nacionalinių kvotų visur ir visame kame, daugybės šalių šimtų specialiųjų tarnybų nesugebėjimo dalintis informacija ir veikti efektyviai, gautų aiškų mandatą užtikrinti Europos saugumą ir sienų kontrolę.
Precedentų yra: euro zonos šalių grupė, bankų priežiūros mechanizmai. Saugumas – ne mažesnė, gal jau net didesnė Europos problema.
Ir, beje, Amerikos pavyzdys, manding, bent jau iš dalies įrodo, kad migracijos politika (JAV – imigrantų katile) nėra tiesiogiai susijusi su šalies saugumu. Teroro priežasčių racionalu ieškoti kitur.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą