Yra toks poeto Aido Marčėno eilėraštis, kuriame laikas gražiai, poetiškai iš lėto sukamas atgal - medžių vaisiai sugrįžta į žiedus, paukščiai po šapelį išardo savo lizdus... O pabaigiamas tas eilėraštis graudžiu šypsniu: “Sniegas nupusto takus, kuriais mylimoji sugrįžta”...
Išties stebuklinga
žemė yra poezija - ten galima
tai, kas neįmanoma, ten galime gražinti pasaulį, taisyti jį, širdies polėkiu susigrąžinti ir pavasarį, ir mylimąją, ir jaunystę...
Man suprantamas poeto noras sukti laiką atgal - pats vaikystėje prieš miegą mintyse perkurdavau H.K.Anderseno pasakų pabaigas - kad verkti nereiktų, kad viskas baigtųsi laimingai...
Pasvajoju, jei man būtų leista taip nelyginant drobės rietimą išvynioti keletą pastarųjų mūsų valstybės nugyventų metų ir ką nors esminio ten pakeisti, pasukti kita linkme...
Ko imčiausi? Užkelčiau atgal ant tilto numestą nuo jo šunelį. Kad grįžtų, dar kartą suspurdėtų žiauraus šeimininko glėbyje, kad jo širdis atitirptų, atgytų nuo šito spurdėjimo ir jis paleistų keturkojį linksmai bidzenti pasauliu...
Sakysite, pradedu ne nuo svarbiausio? Sakysite, o kaipgi badaujantys žmonės, o skriaudžiami pensininkai, jaunos mamos, lauk it nereikalingas iš valstybės išguitas jaunimas, o kur dar korupcija, moralinis valdančiojo sluoksnio bankrotas, klibantys valstybės pamatai, banditizmas, narkomanija, devynios galybės rafinuotų sukčių, sukiužęs švietimas, dvasinis dekadansas, susvetimėjimas, nemeilė vienas kitam ir dar begalės mūsų gyvenimo džiaugsmą temdančių dalykų?..
Todėl užkelčiau šunelį į ne visai tokią tikrovę, kokią turime. Antraip ko gi jis sulauktų pasaulyje, turinčiame didesnių rūpesčių, skaudesnių bėdų, svarbesnių likimų, vertingesnių gyvybių nei jo - mažutėlio?.. Juk ne po savaitės, tai po mėnesio - vėl kas nors nuo tilto numestų...
Ne. Užkelčiau jį į tokį pasaulį, tokią Lietuvą, kurioje žiauri jo baigtis būtų vadinama ne smulkmena, o visų kitų negerovių priežastimi. Juk naivu tikėtis, kad taps veiksni ir tvirta, suklestės ir sužydės valstybė, kurioje ne tik nesilaikoma esminių, nekintamų nepriklausomai nuo laiko, santvarkų, valdančiųjų partijų kaitos kiekvienam planetos žmogui bendrų moralės įstatymų, bet net į Dekalogą nekreipiamas dėmesys. Man regis, be šio kodekso apskritai neįmanoma sukurti valstybės. Todėl tegu keturkojis parneša jį atgal...
Ir nubidzentų sau šunelis per Lietuvą, paskui save sukdamas laiką... Pro Prezidentūrą, Seimą, ministerijas, po pastatų langais, kuriuose labai svarbūs žmonės atsiimtų savus parašus iš labai svarbių dokumentų, šaliai grįžtų jų turėtos strateginės įmonės, iš kvailumo iššvaistyti ir išvogti kapitalai, korupcinės grupuotės ir politinės partijos silpnėtų, įsišaknijusios jų veiklos sistemos sunyktų, plėšraus, nehumaniško verslo ir tokių pat politinių partijų sėjami priešiškumo, tarpusavio konkurencijos daigai sutrauktų savo želmenis atgal į grūdą, galop partijos susilietų į Sąjūdį, švenčiantį pergalę, santykiai tarp žmonių vėl palengva taptų paprasti, nuoširdūs, vėl prisimintume esą bendrataučiai, bičiuliai, broliai, žiū, dar tebesilaikantys už rankų Baltijos kelyje, po kuriuo vis dar žemė, vis dar ta - kurią mylime labiau nei save.
Rimvydas STANKEVIČIUS, “Respublika”
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą