„Priešų ieškojimas nekalba apie valstybės ir visuomenės politinę ir kultūrinę brandą. Paprastai priešų ieškoti yra užsimojusios tos valdžios formos, kurioms reikia labai radikaliai mobilizuoti visuomenę. Jos neturėdamos tam tikro priešo įvaizdžio, pačios sunkiai išsilaiko valdžioje, sunkiai randa kalbą su savo piliečiais. Tai yra silpnumo ir baimės ženklas“, - „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“ sakė istorikas.
Pašnekovo nuomone, būtent taip elgėsi stalininė Rusija, vėliau Hitleris, dar vėliau mažesni autoritariniai režimai Centro ir Vidurio Europoje.
„Tai, kas paskutinį pusmetį vyksta Lietuvos viešojoje erdvėje, šalies politinėje retorikoje, žiniasklaidoje – tokiu būdu mes tiesiog stimuliuojame informacinį karą, patys jį skelbiame visai eilei savo kaimyninių valstybių. Prisiminkime 2013 m. pavasarį, vasarą, kada politinėje erdvėje buvo linksniuojama Lenkija, nuo 2013 m. pabaigos į pirmają vietą vėl išsiveržė Rusija“, - priminė A. Kasparavičius.
Istorikas tikino, kad priešų paieškas galima įvardyti kaip tam tikrą šizofrenijos požymį, kada valstybėje nėra būdų ar formų, kurios padėtų organizuoti progresą .Būtent tuomet yra ieškoma priešų, bet tokiu būdu nėra sustiprinamas valstybės saugumas.
„Kuo mes daugiau ieškome priešų, tuo valstybės saugumo lieka mažiau. Man regis, Lietuva kur kas saugiau jautėsi kokiais 2004-aisiais, 2005-aisiais, 2006-aisiais, o ne 2013-aisiais ar 2014-aisiais“, - tikino istorikas.
Parengė Laura Bagdžiūnaitė
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą