Kai, perestroikos viesulams dar nespėjus nupurtyti nuo žmonių akių rausvo romantizmo šydo draiskalų, vienas perestroikos šauklių Gavrilas Popovas užleido Maskvos mero postą iki tol mažai kam žinomam savo pavaduotojui Jurijui Lužkovui, tuo žingsniu jis įvarė į šoką ne tik maskviečius, bet ir platesnius demokratėjančios Rusijos sluoksnius. Labai jau prie naujosios valdžios įvaizdžio nesiderino kresnas, apvalainas, labiau į kolūkio pirmininką panašus Lužkovas, odine kepurėle pridengęs leninišką plikę. Ypač neišvaizdžiai jis atrodė šalia elegantiškojo auksaburnio antrosios sostinės Leningrado (Sankt Peterburgo) mero Anatolijaus Sobčiako. Tačiau praėję dešimt J. Lužkovo valdymo metų net ir daugelį A. Sobčiako gerbėjų privertė kitomis akimis pažiūrėti į neromantišką Maskvos mero figūrą. "Sandėlio viršininkas", kaip neretai pavadindavo J. Lužkovą jo oponentai ir priešininkai, pasirodė besąs ne tik apsukrus ūkininkas, tvirta ranka ištraukęs Maskvą iš ekonominio ir socialinio chaoso, bet ir tikrų tikriausias romantikas, kai tik reikalai į pirmą planą iškeldavo Rusijos valstybės ateitį ir buvusiose "broliškosiose" respublikose įstrigusių tautiečių rusų problemas.
Dešimt metų išsilaikyti didžiausio Rusijos miesto mero poste, neprarandant daugumos miesto gyventojų pagarbos ir pasitikėjimo - koks ir kokio kito (išskyrus nebent buvusį Niujorko merą Džiulianį...) magapolio šeimininkas gali pasigirti panašia sėkme?! Aš jau nekalbu apie Lietuvą, kuri negali pasigirti nei megapoliais, nei savo kuklių miestų ir miestelių merų ilgaamžiškumu...
Žinoma, ir Maskvos mero karjeroje netrūko juodų dienų. Ypač jų pagausėjo leidžiantis pirmojo Rusijos prezidento B. Jelcino politinei saulei: krintant prezidento populiarumui, pastarajam, ypač jo "šeimai", juodą pavydą žadino neblėstantis Maskvos mero populiarumas. Buvo griebiamasi įvairiausių priemonių nustumti J. Lužkovą į politinį užribį. Bet ir į šovininzmą pereinantis J. Lužkovo nacionalizmas, stengiantis Maskvą "išvalyti" nuo "kaukazietiškos tautybės" žmonių, ir beatodairiškas, nesiskaitantis nei su objektyvia istorine tiesa, nei su diplomatinės etikos reikalavimais, "artimojo užsienio" rusų rėmimas, iššaukdavęs aršiausią ir pakankamai pamatuotą inteligentų kritiką, tarp eilinių Maskvos ir kitų Rusijos regionų gyventojų sužadindavo tik dar didesnį susižavėjimą ir palaikymą. Į J. Lužkovo populiarumo "taupyklę" tilpo ir naujos statybos, ir "šprotų karas" su Latvija, ir Sevostopolio "atvadavimo" iš Ukrainos vajus - viskas vardan Rusijos šlovės ir rusų garbės!
Žinia, ne tie vienetiniai žygdarbiai, o nuosekliai ir gana sėkmingai vykdoma ekonominė, socialinė (ir, beje, architektūrinė...) Maskvos ir maskviečių atgimimo programa, vykusiai įpinama į "didžiosios Rusijos" atkūrimo planus, lėmė Maskvos mero politinį ilgaamžiškumą. O atsisėdus į prezidento kėdę V. Putinui, dangus virš J. Lužkovo galvos dar labiau išsigiedrijo. Prezidentas įpareigojo Valstybės Tarybos darbo grupę paruošti pranešimą, kuriame būtų įvertinta esama valstybės padėtis ir numatyta realių, o ne menamų reformų perspektyva. Šios grupės vadovu buvo paskirtas J. Lužkovas. Galima neabejoti, kad energingasis Maskvos galva padarė viską, kad pateisintų prezidento pasitikėjimą. Pagrindines pranešimo idėjas, papildęs jas atitinkamais komentarais, J. Lužkovas sudėjo knygon "Kelias į efektyvią valstybę", kuri ką tik išvydo dienos šviesą. Knygos paantraštė patikslina, jog tai - "Rusijos Federacijos valstybinės valdžios sistemos ir valdymo pertvarkymo planas".
Atsižvelgiant į tai, jog šiandien daug kas Lietuvoje gyvena "kojomis į Airiją, širdimi į Rusiją", atrodo būsiant ne prošal pasiįdomauti, kaip Lužkovas siūlo pertvarkyti šalį, iš kurios mums ilgą laiką "saulelė tekėjo"... Juolab kad knygos autorius siūlo keisti viską, pradedant prezidento institucijos vieta valstybinės valdžios sistemoje, Federacijos Tarybos ir Valstybės Tarybos formavimo bei Vyriausybės veiklos principais.
Šiandien kiekvienas save "aukštai keliantis" politikas, siūlydamas savąją valstybės (apskrities, miesto...) politikos programą, neapsieina be vadinamojo raktažodžio, kuris tiksliausiai atspindi siūlomos programos esmę. Vieniems tokiu raktažodžiu tampa "stabilizacija", kitiems - "žinių ekonomika"; na, o Maskvos meras kertiniu savo programos akmeniu - žodžiu pasirinko "optimizaciją". J. Lužkovas siūlo optimizuoti praktiškai viską, tačiau, remdamasis savo asmenišku patyrimu, didžiausią dėmesį skiria vykdomosios valdžios institucijų optimizacijai.
Išanalizavęs esamą padėtį J. Lužkovas skelbia diagnozę: Rusijos valstybingumas pergyvena gilią krizę, į kurią šalį įstūmęs pirmosios bangos demokratų liberalusis šūkis: "čiuožkite, rogutės, pačios, be vadelių ir vadelėtojų!"
Kas be ko, į panašias rogutes mėgina pasodinti Lietuvos valstybingumą ir gana gausus būrys Lietuvos liberalų. Kur garantija, kad Lietuvos rogutės nenudardės į tą pačią krizės smegduobę, kurioje, jei tikėsime J. Lužkovu, jau tūno Rusijos valstybingumas?
Vengdamas konkrečiai kritikuoti vieną ar kitą valstybinę instituciją su jos vadovais, Maskvos meras žvilgsnį (ir dėmesį) sutelkia ties ateities programomis, kurias jis skirsto į trumpalaikes ir ilgalaikes. Trumpalaikė programa būtų "efektyvios valstybės" sukūrimas, o ilgalaikė - valdžios sistemos optimizacija. Dėmesio verti J. Lužkovo siūlomi krizių įveikimo receptai, kurie gali būti pritaikomi ir kitų posovietinių valstybių politikos virtuvėse.
Priminęs RF Konstitucijos 7-ąjį straipsnį, kuriuo Rusija skelbiama esanti "socialinė valstybė", kurios politika nukreipta į žmogaus orumą ir jo asmenybės vystymąsi užtikrinančių sąlygų sukūrimą, Maskvos meras gana sėkmingai įrodinėja, jog valstybė iki šiol nieko nepadarė, kad atitiktų šitą Konstitucijos punktą: faktiškai Ne/apsaugota žmonių sveikata ir teisė į darbą, Ne/užtikrinta valstybės parama šeimai, motinystei, tėvystei ir vaikystei, invalidams ir pagyvenusiems piliečiams, Ne/išvystyta socialinių tarnybų sistema. Valstybė, esą, pasitraukusi iš socialinės sferos ir palikusi žmones likimo valiai.
Ar ne panašiai apie valstybę ir save galvoja Lietuvos pensininkai, invalidai, daugiavaikės šeimos?..
J. Lužkovo nuomone, taip atsitiko todėl, kad valstybė iki šiol neturi valstybiškai apibrėžtos ir įsisąmonintos ekonominės politikos, vis dar nesukūrė socialinių - ekonominių pertvarkymų strategijos ir neturi politinės valios tokios strategijos įgyvendinimui.
Padėčiai ištaisyti Maskvos meras valstybės valdžiai siūlo aiškiai susidėlioti prioritetus, nustatyti tikslus ir vertybes, kurių įdiegimui reikėsią nukreipti žmonių energiją, sugebėjimą, žinias.
Antras receptas: įgyvendinti valstybės valdininkų "personalinės kompetencijos ir atsakomybės principą" (apie tai svajoja ir Lietuvos piliečiai, bet to iš paskutiniųjų jėgų kratosi valdininkai ir politikai...), "dekomercialzuoti" valstybines tarnybas, įveikti totalinę korupciją, kruopščiai atrinkinėti ir ugdyti valdininkų kadrus. Visa puokštė naudingų receptų! O, kaip ji gražiai papuoštų Lietuvos valstybės valdininkų kabinetus!..
Kadrai - didžiausias J. Lužkovo galvos skausmas. Bet viena galva ar net dvi - prezidento ir sostinės mero - valstybės iš krizės neištemps. Kaip tik dėl to Maskvos meras kukliai įvertina savo kūrinį tik kaip problemų katalizatorių ir kviečia visus valstybės ateitimi besirūpinančius piliečius diskusijai, aptarimui, valdžios ir visuomenės dialogui.
Gražu, kai meras - ne tik "ūkininkas", bet dar ir šviečia. Išmintimi, ne plike. Gal ir mums toji šviesa ką nors nušviestų?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą