Nedarbo išmoka ar mirtininko pusryčiai?


Kiekviena valstybė turi tam tikrą kiekį žmonių, vadinamų asocialais. Žmonių, savo noru atsidūrusių už borto. Už sociumo. Sąvartynuose, šiluminėse trasose ir t.t. Galėdavome “krikščioniškai” nusiraminti. Esą toks jų asmeninis pasirinkimas.


Tačiau sunkmetis jau išstumia iš sociumo kitokią Lietuvą. Sunkmetis ciniškai šluoja už borto darbingus ir, svarbiausia, dirbti norinčius žmones. Bet jie masiškai tampa bedarbiais. Valstybė tai apdraustai piliečių masei tik laikinai, 6-9 mėnesius, garantuoja nedarbo
draudimo išmokas. Vadinasi, daugiausia 9 mėnesius garantuoja, kad tie žmonės dar jausis gyvenantys valstybėje, kurioje veikia bent viena, tarkim, Socialinių reikalų ir darbo ministerija. O po 6-9 mėnesių šie žmonės taps arba jau tampa savotiškais asocialais. Priverstinai išspirtais už borto. Nes valstybė nutraukė su jais ryšį. Nes jų nepasieks jokios garantijos. Joks pragyvenimo šaltinis. Teisėtas.


O kaip tiems žmonėms gyventi?


O kaip tiems išduotiems piliečiams jaustis?


O kaip vertinti valdžios protus, kurie energingai kuria sąlygas, kad kuo greičiau netektume darbo, tačiau nenumatė, jog tauta, netekusi darbo, dar neišnyks po 6-9 mėnesių.


Kas tos laikinos išmokos? Panašiai prieš mirties bausmės įvykdymą paskutiniais pusryčiais pradžiuginamas mirtininkas. Kad mažiau dirgintų tautos dalį, kuriai bado bausmė dar nepaskelbta. O tu - pirmyn. Kaip nukaršęs senovės japonas. Į Narajamos kalną. Arba kaip išbadėjusios šiaurės gentelės silpniausias narys. Paliekamas mirčiai per šaltį. Su vienu glėbeliu malkų. Kad gentis, nusipurčiusi silpniausius, todėl “balastinius”, žingsniuotų toliau. Vaikytųsi riebius elnius.


Kas toliau? Jei darbą praradęs žmogus gyvena toliau? Tarkim, ir po 6-9 mėnesių? O toliau - žinokis. Valstybė nuo piliečių nusisuka. Žmogui paliekamas asmeninis pasirinkimas. Sąvartynas. Emigracija. Kilpa. Beviltiškas prasiskolinimas. Šiukšlių konteineris.


Ką daryti pirmiesiems bedarbiams, jau prarandantiems teisę į išmokas? Juk iki Kalėdų dar liko du mėnesiai. Tik tada mūsų jautrieji, sopulingieji vadukai veržte veršis į gatvę. Į matomiausią vietą. Kad dalytų vargšams labdaringąją košę.


Tačiau ar valstybė, visai sąmoningai išmesdama savo žmones už borto, dar gali išsigelbėti? Morališkai. Kaip nors pasiteisinti. Krikščioniškai. Tokia valstybė iš esmės yra žlugusi. Savo piliečių akyse. Didžiajai daliai piliečių. Dar blogiau. Pati tą dalį augina! Didina! Iki kritinės masės!


Nes nepasirūpina jau dabar kaupti pinigų, kad amortizuotų skurdo riziką. Tokia valstybė, paliekanti asmens skurdo amortizavimą pačiam asmeniui, niekada nesusigrąžins to asmens į fenomeną, vadinamą piliečiu. Nesugrąžins į gyvą, tam asmeniui vis dar skaudančią Lietuvą. Liks tik kažkoks dirbtinis, grynai fizinis aparatas be sielos. Aparato jau nešildys mūsų, piliečių, sielos. Ne mes nuo valstybės, bet ji bėga nuo mūsų. Ji tampa tik sumontuotu, džeržgiančiu, klerkiančiu griozdu. Turinčiu 6-9 mėnesių galiojimo terminą. Kol moka išmokas. Net padorus televizorius galioja ilgiau.


Olava STRIKULIENĖ, "Respublika"

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder