Smagumėlio esmė ta, kad keli šimtai renkamų, skiriamų politinių pareigūnų Lietuvoje turėtų perduoti valdyti savo akcijas ne žmonai, vaikams ar savo tėvo arklio broliui, bet, greičiausiai, kuriai nors savo reputaciją branginančiai audito bendrovei.
Ir atgauti tas teises galėtų tik sugrįžę iš politikos į įprasto piliečio gyvenimą. Jeigu šią juridinę, anglosaksų valstybėse priimtą normą pavyktų įgyvendinti kokybišku įstatymu ir užtikrinti jos gyvybingumą, reikšminga dalis įvairaus rango šalies politikų būtų priversti ne tik skalambyti apie beribę savo meilę Lietuvai ir tariamą pasiaukojimą vardan visuomenės interesų. Tatai būtų labai reikšminga prielaida, kad į politiką tie žmonės ateitų "akluose fonduose" palikę savo privačius interesus. Turėdami mažiau galimybių tikėtis iš savo tiesioginės veiklos padidinti savo turtą.
Kad tiems pragmatiškiems personažams dėl to labai skaudės, o pati iniciatyva - į dešimtuką, liudija "karšta" Seimo opozicijos lyderio, socialdemokratų pirmininko Algirdo Butkevičiaus reakcija. Jis prieš TV kameras ketvirtadienį aiškino netikįs, kad idėjai galėtų būti pritarta, nes, esą, tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva nėra pakankamos finansinių instrumentų įvairovės, dėl to, jo nuomone, į "akluosius fondus" uždarytos akcijos gali nuvertėti...
Visiškas siaubas, jeigu tokius argumentus dėsto vienos didžiausių ir įtakingiausių partijų atstovas pamiršdamas, kad demokratinėje visuomenėje dar nė vienas verslininkas į politiką nebuvo nuvarytas varu. Galime netgi daryti prielaidą (kuri nėra jokia paslaptis), kad požiūris į politiką Lietuvoje yra visiškai išsigimęs: kai kurios partijos tapusios uab'ais, rinkimai - rinkodara, o viešoji politika tėra verslo rūšis, paslėpta po kilniais arba banaliai populistiniais lozungais (joms jokios ideologijos nė nereikia).
Toks pat siaubas dėl opozicijos kilo įdėmiai klausantis Seime ketvirtadienį svarstytos interpeliacijos energetikos ministrui Arvydui Sekmokui. Ministrą yra pagrindo kritikuoti. Geriau įsigilinus, galima būtų surasti priežasčių pareikšti nepasitikėjimą. Tačiau kelias valandas trukusio interpeliacijos svarstymo metu A. Sekmokas parodė esąs vienas visa galva aukštesnis už septynias dešimtis oponuojančių parlamentarų. Galėtume pradėti nuo interpeliacijos klausimyno: iš 25 punktų - trys penktadaliai visiško kliedesio ir du penktadaliai profesionaliau suformuluotų problemų. Viena pusė profesionalesnės dalies paremta formuluotėmis, kurias dažniausiai diskusijose su Lietuvos vyriausybe jau gerą pusmetį naudoja Rusijos "Gazprom". Kitą pusę - tą, kurioje kalbama apie atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, taip pat elektros energijos kainos VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) - motyvų galėtume priskirti Pramonininkų konfederacijos autorystei.
Pasiklausius A. Sekmoko oponentų, ko gero, turėjo atrodyti, kad ministras Lietuvos vartotojams yra tikra votis, sulig kurio atėjimu "Gazprom" iki padebesių pakėlė gamtinių dujų kainą. Kažin ko tada 2007-ųjų pabaigoje tuometinis socdemų premjeras į Maskvą siuntė iš atostogų atšauktą užsienio reikalų ministrą Petrą Vaitiekūną. Gal vis dėlto ir tais laikais Lietuvai parduodamų gamtinių dujų kaina, tų pačių pramonininkų teigimu, buvo bene didžiausia Europoje (2008-ųjų pradžioje buvo sakoma, esą vokiečiai už jas moka 300 USD, lietuviai 320 USD). Tais laikais AB "Lietuvos dujos" generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius kažkodėl socialdemokratų ir darbiečių politinį sprendimą dėl dujų verslo reguliavimo vadino sabotažu. A. Sekmoko tada šalia politikos net arti nebuvo. Tai gal ir problema gilesnė?
Socialdemokratė Birutė Vėsaitė ir darbietis Kęstutis Daukšys turėtų "dėkoti" savo kolegoms iš opozicijos gretų, kad interpeliacijos svarstymo metu jų pateiktos, mano požiūriu, racionalios pastabos paskendo populistiniame kliedesyje. Kur panaudojama į elektros energijos kainą vartotojams įskaičiuojama jos dalis, skirta viešuosius interesus atitinkančioms paslaugoms (VIAP) užtikrinti, koks yra šių paslaugų poreikis, žinoma, galėtų svarstyti Seimas (B. Vėsaitės siūlymas) ar Vyriausybė viešesniu būdu. Kita vertus, ministrui būtų neprošal paaiškinti tiksliau, ar ministerijos samdomų advokatų paslaugos atitinka viešųjų pirkimų įstatymus (K. Daukšio klausimas). Tačiau jeigu racionalias savo narių pastabas pasąmonės srautuose sugeba nuskandinti pati Seimo opozicija - tai jau ne A. Sekmoko problema.
Pirmąją naujosios Seimo sesijos dieną opozicija gaivališkai puolė į mūšį. Atsitokėjo baloje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą