Raidė "ė"

“Respublika” yra padūkusi. Jai maža lietuviškumo. Jai maža Lietuvos saugumo. Ji
įtari. Aštri. Kandi. Jai ES - ne rojus, o pamotė.
Neaiškus darinys - nei valstybė, nei ne valstybė. Sąjunga, kurią jau turėjome.

Tiesa, kita, bet dantys tai tokie pat. O burnos skirtingos. Lietuvos burna maža, todėl ją gali praryti didelė. Dėl to “Respublika” dreba, šnypščia, rangosi, gelia. Gelia į bejausmį valdžios kūną. Tokiame kūne įgelti nuodai neplinta. Jie nieko neparalyžiuoja. Net nepalieka žymės. Todėl šis kūnas rangosi, šliaužia ten, kur jį traukia žibančios ES akys. (Angis peles pasiima pritraukdama žvilgsniu.) Net nereikia kvapų maskuotės.

Na gerai, svetimi prarijo mūsų bankus, telekomunikacijas, prisitraukė šimtus tūkstančių mūsų tautiečių, atsiplėšė žemes, dalį miškų, bet tauta tai dar gyva. “Respublika” tai dar gyva. Tokia nepatogi, tokia nesaldi, tokia dygliuota - gal jos niekas ir neims. Neįkąs. Nepraris. Pasprings. Juk daug kas iš saviškių irgi paspringo.

Pvz., Andrius Kubilius neteko žado. Pasirašiusieji prieš “Respubliką” neteko žado - kažkoks žalgiriečių judėjimas, kažkoks priplėkęs tautiškumas. Tai nemodernu. Tai sena. Pilka. Sutrūnijusi praeitis. Va Budrė, va Zvonkė, va Milė. Juk gražu. Laiko dvasia. Į tą raidę “ė” reikia žiūrėt ne iš gramatikų puslapių. Raidę “ė” reikia išgirsti. Budrė, Budrė, Budrė. Juk tikrai gražu. Tiesa, jautri ausis bekartojant pagauna kitokį skambesį, ne tokį jau ir gražų, bet tai jau specifinės klausos, suklusimo dalykai.

Bijau, kad vieną gražią dieną “Respublika” pasiūlys A.K. spaudos šefui Jasiulioniui raštus, kurių niekas negauna, pasirašyti - Jasiulionė. Juk jis elgiasi kaip mergaitė - nieko nežinau ir nieko negirdžiu. Kam jam vyriškoji pavardė. Arba švietimo ir mokslo ministro naujadaras - studijų krepšelis. Kodėl ne krepšelė, jeigu ten nešiojiesi piniginę? Piniginė-krepšelė. Vis kitoniškai. Modernėti reikia visais galais. Yra gražus žodelis “pimpalas”, “pimpaliukas”. Kodėl ne “pimpalė”? Kol vaikelis iššifruos, gerokai paaugs ir suvoks, apie ką kalba tėveliai. Seksuolė. Seksuolė vaikų darželyje. Juk nebūtinai ten turi skverbtis homoseksualai. Ar kaip kitaip nenormalūs. Vaikų ankstyvo seksualinimo programė. Kaip moksliška, modernu ir europietiška. Juk mes turime žodį “mama”. Jį supranta visas pasaulis. O mamė - jau grynai lietuviška. Kažkas tarp žemaičių ir vilniečių. Pvz., ne biudžetas, o biudžetė, t.y. valstybės piniginė.

“Respublika” nesityčiojusi negali egzistuoti. Ji iš prigimimo tokia. Bet kad iš “Respublikos” taptų “Respublikė” - neįsivaizduojamas dalykas. Juk ji ne koks nors politikos homoseksualų leidinys. Todėl visais frontais kovoja už lietuviškumą, nacionalumą be iškraipymų. Už švarią savo gimtą kalbą be iškraipymų. Už valstybės sienas be iškraipymų, už valdžią be iškraipymų, už prezidentą be susireikšminimų.

Bet vieno žodžio tai niekaip ir norėdamas neiškraipysi. Ir tas žodis “Lietuva”. Jei parašysi “Lietuvė”, tai ir bus lietuvė, Lietuva. Nei žydė, nei anglė, nei rusė, nei vokietė. O lietuvė, Lietuva. Va už šitą žodį kaunasi ir kausis “Respublika”. Visais būdais ir visomis priemonėmis. Tik niekam nereikia išsigąsti.