Viešas laiškas Europos Parlamento deputatams
Gerb. Tautos atstovai Senojo žemyno Parlamente! Pirmaisiais laiško žodžiais noriu užtikrinti, kad kreipiuosi į Jus ne kokių nors ambicijų stumiamas, o sunerimęs dėl visų mūsų šviesios ateities vieningoje ir nedalomoje Europos Sąjungoje (ES).
Integraciniai procesai, nepaisant išmintingų
Europos Parlamento (EP) direktyvų, daugelyje valstybių stringa. Ne išimtis ir Lietuva, kuri dėl ypač aršaus tamsuomenės nusiteikimo prieš bet kokią pažangą paprasčiausiai trypčioja vietoje, o mūsų valdininkų apsamanojusios sąmonės akivaruose, lyg juodojoje skylėje, dingsta ne tik milijardai eurų, bet ir paskandinamos genialiausios idėjos, kurių nauda viešai išdrįsta suabejoti tik nepataisomi kliaustrofobai, homofobai, rasistai bei kiti visokio plauko netolerantai.
Pastarųjų mėnesių įvykiai Europoje ir Lietuvoje negali nekelti nerimo ar kokio nors kito stipresnio jaudulio iškiliausiems mūsų tautos protams, aiškiai ir be jokių išlygų suvokiantiems, kad šviesi lietuvių tautos ateitis priklauso nuo to, kaip greitai, giliai ir nekliūdami už visokių tautinių, istorinių, religinių atgyvenų, neva neatsiejamų nuo mūsų tautos dvasios, integruosimės į vieningą ES tautų šeimą. Integruosimės kaip šiuolaikinė, dvasiškai atsinaujinusi tauta, be visokių archajiškų ir tik mums vieniems dar šiek tiek įdomių papročių ir kt. apeigų ar tradicijų, neišskiriant kalbos, kuri tikriesiems europiečiams - geriausiu atveju - sukelia tik graudžią šypseną.
Štai kad ir mūsų santykiai su bendro likimo broliais lenkais! Kažkam labai skauda galvą, kad ši, viena didžiausių Lietuvoje tautinių mažumų, drįsta save priminti. Nekalbėsiu apie mokyklų problemas, kurias Jūs ir taip gerai žinote. Atkreipsiu dėmesį, kad mūsų valdžia draudžia jiems gatves pavadinti maršalo Želigovskio ir tautos viršininko Pilsudskio vardais, motyvuodama, kad Lietuvos įstatymai reikalauja, jog visi viešieji užrašai būtų rašomi valstybine kalba. Be to, tie du iškilūs lenkai lietuvių sąmonėje neva asocijuojasi su Vilniaus krašto atplėšimu nuo Lietuvos ir lietuvybės Pietryčių Lietuvoje naikinimu. Maža kas, kam ir kada asocijuojasi ir neaišku, kiek dar asocijuosis, bet vargu ar tokios asociacijos apskritai yra priimtinos vieningos Europos piliečiams.
Ir dar! Nejau yra taip sunku į lietuvišką raidyną įtraukti keletą raidžių iš slaviškos abėcėlės ir keliolika kinų hieroglifų, kad lenkai, rusai, gudai, kinai, o vėliau ir kitų rašto tradicijų žmonės galėtų dokumentuose, įrodančiuose, kad jie yra Lietuvos piliečiai, savo pavardes, vardus užrašyti gimtaisiais rašmenimis. Mes nuo to juk nenukentėtume, užtat kiek džiaugsmo suteiktume čia gyvenantiems ir atvykstantiems kitataučiams! Bet kur tau, tamsuomenė, prisimetusi šviesuomene, visomis keturiomis galūnėmis, lyg hinduistai į šv.karvę, įsikabinusi į tą raidyną, šaukia, neva tai esti kažkokia neįkainuojama vertybė, lėmusi mūsų tautos raidą, formavusi jos sąmonę. Skaudu ir kartu gėda klausytis tokių šnekų, juoba kai gerai įsižiūrėjęs už to raidyno aiškiai matai milijonus laisvų europiečių, kurie draugiškai išskleidę rankas kviečia mus į savo glėbį. Bet mes arogantiškai - ne! Mums, matote, svarbesnis kažkoks raidynas!
Deja, Jūsų, gerb. europarlamentarai, indėlis sprendžiant šiuos opius klausimus yra minimalus arba visai niekinis!
Na, tiek to, lenkai yra vietiniai gyventojai, jie savo triumfo valandos gali šiek tiek ir palaukti. Dabar apie neatidėliotinus dalykus.
Aišku, negali nepykti ant prabangoje skęstančių šveicarų, referendumu priėmusių beprecedentį nutarimą, draudžiantį šalyje statyti minaretus. Manau, kad tai, ko nesugebėjo padaryti kliaustrofobiški šveicarai, išspręs Europos Žmogaus Teisių Teismas bei kitos aukštos institucijos ir imperatyviosios demokratijos principai vėl triumfuos. Tačiau pažvelkime, kaip yra Lietuvoje! Šimtai bažnyčių su aukščiausiais bokštais ir varpinėmis neturėtų darkyti vieningosios Europos peizažo. Nesunku įsivaizduoti, kaip turi jaustis kitatikis, tarkime, musulmonas, budistas ar judėjas, užklydęs į mūsų šalį. Tuo metu, kai pažangiausios ir tolerantiškiausios Europos tautos atsisako švęsti Velykas idant neįžeistų kito tikėjimo žmonių religinių jausmų, mes jų akis tiesiogine prasme badome savo bokštais ir kryžiais! Todėl trūks plyš privalome sutramdyti savo potraukį statyti naujus maldos namus, o esamus bokštus - nugriauti! Manau, kad Jūs jau atkreipėte dėmesį į šią opią problemą ir artimiausiu metu imsitės veiksmų inicijuoti atitinkamų direktyvų priėmimą EP. Kitaip bus visiems nesmagu ir gėda, jei neapsikentę mūsų netolerantiškumo iniciatyvos imsis kiti. Tikrai neatrodysime šeimininkai savo namuose!
Negalima apeiti ir Europos teismo sprendimo, įpareigojančio italus iš mokyklų pašalinti krikščionių šventųjų paveikslus ir kitus simbolius. Visiems mąstantiems aišku - tai žeidžia ten gyvenančių ne krikščioniško tikėjimo žmonių ir turistų religinius įsitikinimus. Todėl bet koks aiškinimas, neva tai tūkstantmetė italų tautos tradicija arba kad italų kultūra yra tiesiog persmelkta krikščionybės, gali sukelti tik begalinį nusistebėjimą. Vieningoje Europoje tokia tradicija mažų mažiausiai yra didžiausias nesusipratimas ir didžiausias žmogaus teisių pažeidimas!
Lietuvoje taip pat! Todėl drįstu atkreipti Jūsų garbųjį dėmesį į netoli Šiaulių esantį Kryžių kalną, t.y. objektą, įkurtą viešojoje erdvėje ir gluminantį kitų tikėjimų žmones, tiek čia įsikūrusius, tiek pravažiuojančius pro šalį. Vietinės valdžios prieš tokią naujajai Europai netinkančią mentalinę atgyveną yra bejėgės, tad vienintelė viltis liekate Jūs, europarlamentarai, - mūsų vedliai į šviesesnę, teisingesnę, vienatautę ir vienalytę valstybę!
Aš čia nekalbėsiu apie šeimą, kurią ES kuo puikiausiai pakeičia “lovos partneriai”. Tik galiu apgailestauti, kad kai dauguma europiečių jau seniai suprato, kad tikroji meilė yra tik tarp vyrų, mes vis dar kažką vapame apie santuoką, motinystę, pagaliau tą pačią visuomenės atgyveną - šeimą!
Nenorėdamas Lietuvos panoramos tapyti perdėm tamsiomis spalvomis ir sudaryti Jums įspūdį, neva Lietuvoje viskas yra tik blogai, paminėsiu ir keletą šviesių ir sektinų dalykų.
Kaip nesidžiaugti, kad greitai mūsų antrokėliai, tiesa, dar neperpratę gimtosios kalbos pagrindų, bus mokomi anglų kalbos! Įsivaizduojate, kaip tai teigiamai paveiks eu ropojimo, atsiprašau, europėjimo, procesus! Štai ką reiškia, kai Taškento nutarimai, dar prieš trisdešimt metų palaiminti paties Brežnevo, patenka į tikrų, nepripažįstančių jokio smulkiaburžuazinio minkštakūniškumo internacionalistų rankas!
Negali akių nedžiuginti ir vis gausėjantys nelietuviški užrašai viešojoje erdvėje. Anksčiau kur nors kamputyje dar reikėdavo užrašyti ir lietuviškai, o dabar tai daro nebent koks nors visiškai apkerpėjęs verslininkas - nacionalistas! Tad kaip čia nepasidžiaugus mūsų jaunimu. Štai Klaipėdos universiteto studentai savo miestelį pavadino “Studlendu”. Ar ne puikus eu ropojimo pavyzdys?
Ir dar vienas, gal ne tiek įsimintinas, bet labai iškalbingas atvejis, akivaizdus mūsų eu ropojimo liudijimas. Neseniai per televiziją rodė laidos “Lietuvos talentai - 2009” vieną iš pusfinalių. Sunku susilaikyti dar kartą nepasidžiaugus mūsų jaunimo eu ropojimu: įsivardiję angliškai, dainuoja tik angliškai ir tik užsienio autorių kūrinius! Kaip čia nesušuksi - vau, vau, vau! Tačiau keista, bet dar labiau nesmagu buvo klausytis vieno trio. Tiesa, pasivadinę jie buvo europietiškai - “Timohi”, bet vieninteliai dainavo... lietuviškai! Dėkui susipratusiems tautiečiams - už juos nebalsavo, tad į finalą “Timohi” nepateko, o vėliau nuotaika ir visai pasitaisė, mat paaiškėjo, kad tie vargo dainorėliai buvo... rusai!
Taigi, gerb. europarlamentarai, nepaisant visų tamsuolių bandymų kaišioti pagalius į ratus, dvasinės dalies tautos ubagystės, visuotinės kliaustrofobijos ir netolerancijos, lietuvių tauta nors ir lėtai, bet vis dėlto juda skaisčiu ir tiesiu eu ropojimo keliu.
Bijodamas įkyrėti, vis dėlto turiu Jums vieną asmeninį klausimą. Esu įstatymams paklusnus pilietis, iš paskutinių stengiuosi nuo jų niekur nenuklysti. Dabar baigiu remontuoti savo butą Klaipėdoje, todėl drįstu Jūsų pasiteirauti, ar nepažeisiu kokių nors EP direktyvų, jei tualetą, iki šiol buvusį atskiroje patalpoje, perkelsiu į vonios kambarį, t.y. subendrinsiu?
Linkėdamas Jums sėkmės be galo mūsų tautai reikalingame darbe nekantriai lauksiu atsakymo.
Pagarbiai dr. Vytautas Čepas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą