Valdas Vasiliauskas: Ubagų atostogos

Literatūrinis „elgeta“ niekad neprilygs slaviškos kilmės žodžiui „ubagas“, įsišaknijusiam lietuvių kalboje, tautosakoje, folklore (Užgavėnių persirengėliai). Tai gyvybinga padermė, nepėsčia išgerti ir kitaip nuodėmiauti (kaip ubagai, patvoryje susiženiję).

Sakoma: bijo kaip ubagas darbo; užtat greitas lyg ubagas prie košės. Ir džiaugiasi, lyg ubagas pagrabu; giriasi lyg ubagas turtingomis pakasynomis. Žmonės traukia į „maximas“ kaip ubagai į atlaidus; bamba kaip ubagas poterius; glaudžiasi kaip ubagas prie bažnyčios.

Algirdas Julius Greimas, išvedęs elgetų ir vienuolių (kunigų), propagavusių neturtą ir asketišką gyvenseną, paralelę, rašė, jog šias dvi socialines grupes siejo dvi tos pačios funkcijos - tarpininkauti tarp šio ir anapusinio pasaulio ir rinkti aukas. Todėl šventorius, špitolė - nuo senų senovės lyg gimtieji ubago namai.

Dabar ubagams ir kunigams krizės metu konkurenciją sudaro politikai, žurnalistai, net ministrai, aukas renkantys į savo įsteigtus fondus, - visais laikais nestigo apsimetėlių. (Nepainiokit jų su garbingais didžiaisiais Lietuvos labdariais, pavyzdžiui, dr. Juozu Kazicku ar dr. Bronislovu Lubiu, kurie, be jokių politinės ar kitokios naudos sumetimų, savo vardo fondus steigė ir finansavo asmeniniais, o ne svetimais, pinigais; arba su kalnus nuvertusiu Liucijos Stulgienės Lietuvos muzikų rėmimo fondu.)

Nūnai nebeliko špitolių, ubagynų, prieglaudų - juos pakeitė hospisai, senelių globos namai, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, nakvynės namai ir pan. Kaip ir ubagus, valkatas, luošius, klipatas, invalidus vadiname oriai - neįgaliaisiais, benamiais, socialiai remtinais asmenimis.

Iškabos ir žodžiai - kiti, bet turinys liko tas pat. Kaip ir artimo meilės, gailestingumo, atjautos, solidarumo, humanizmo, mokėjimo aukotis poreikis, kuris net padidėjo.

Bauginanti statistika: 21 proc. Lietuvos žmonių santaupų nepakaktų nė mėnesiui, nes gyvena nuo algos iki algos; 31 proc. gyventojų nepapildomi finansiniai ištekliai baigtųsi po 1-2 mėnesių; ir tik 14 proc. ištvertų ilgiau nei pusę metų. Net 52 proc. krašto gyventojų negali jaustis saugūs.

Taigi po neregėto iki šiol iššūkio Lietuvos sveikatos apsaugos sistemai, nesulaikomai besiplečiančios ir gilėjančios ekonominės depresijos atsirita socialinės krizės banga, kuri pasieks daugumos šeimų ūkius.

Ar jai pasiruošusi Lietuvos socialinės apsaugos sistema? Kuo kliautis žmonėms, praradusiems pragyvenimo šaltinį, iš savo varganų atlyginimų nieko neatidėjusiems juodai dienai, neužgyvenusiems jokio turto? Kas jiems suteiks bent minimalų saugumą? Veltui jie belstųsi į bankų duris. Lietuvos žmonės nesyk įsitikino, kokie teisingi Marko Tveno (Twain) žodžiai, kad „bankininkas - tai žmogus, kuris tau paskolina savo lietsargį, kai šviečia saulė, bet nori jį atgauti, vos tik pradeda lyti“.

Nūnai visiems rūpi, kaip greitai ir skaidriai bus padalinti milijardai ekonomikos gaivinimui. Bet ne mažiau svarbu, kaip proporcingai bus išdalinta šios krizės padariniai ir nuostoliai.

Ar ir vėl didžiausia našta bus užkrauta silpniausiems ir vargingiausiems, kaip per 2008 m. krizę, kai mokesčių inspektoriai, bankai, teismai, antstoliai buvo pasirengę net pensininkus apiplėšti iki paskutinio siūlo galo. Tai nebuvo vien finansinė krizė - tai buvo žmoniškumo, socialinio teisingumo, net teisės viešpatavimo krizė.

Ir kaip įžeistos, apiplėšinėjamos tautos atsakas - masinė emigracija. Valdžia tautą per pasaulį paleido ubagais.

Kur kas grėsmingesnės krizės akivaizdybė paakino apie žmoniškumo ir teisingumo išbandymą, mūsų gebėjimą „dalintis vandeniu dykumoje“ bemaž vienu metu prabilti dvi žymias protingas Lietuvos moteris - praėjusiame „Respublikos“ numeryje - advokatę Jūratę Zabielaitę ir kiek ankstėliau - Laisvos rinkos instituto prezidentę Eleną Leontjevą, parodžiusią, jog šiuolaikinės rinkos sampratai svetima XX a. rinkos fundamentalizmo dogmatika: atmesdama cinišką principą, kad dabartinės krizės metu „išgyvens stipriausi“, daktarė sako, jog „ši žema etika neturi nieko bendra su rinkos logika“.

Prieš atstatant ekonomiką, būtina atkurti teisingumą, nes pandemijos skliautą laiko visi Lietuvos žmonės, dėl visuomenės sveikatos aukoję savo darbo laiką, vietą ir pajamas.

Šis žmoniškumo ir teisingumo, gebėjimo dalintis egzaminas ne tik Vyriausybei, bet ir kitoms valdžios grandims, visuomenei bus pats sunkiausias. Visiems piliečiams, nukentėjusiems nuo krizės, turi būti teisingai ir proporcingai atlyginta.

O tada Lietuvos žmonės, sugrįžę į bažnyčias, galės dosniau aukoti ir ubagams, kompensuodami jų ilgiau nei mėnesio prastovą. Nes atostogos ubagams blogiau nei koronavirusas ar kitokia Dievo rykštė.